„Buvo“. Jau yra devyniasdešimt

Mums rašo

LIONGINAS ABARIUS

Perskaičiau Vacio Reimerio knygą „Buvo“ ir neiškentęs dalinuosi įspūdžiais su gerbiamais skaitytojais. Nežinau, kaip šią knygą vertina V. Reimerio kolegos, poetai, rašytojai, bet man knyga paliko labai gilų, neišdildomą įspūdį. Esu perskaitęs daugelį tokio pobūdžio knygų, tačiau ši man atrodo viena iš geriausių.

V. Reimeris pasakoja apie savo gyvenimą su šmaikščia humoro ir saviironijos gaidele. Pasakoja apie lietuvių ir kitų tautų žmonių kančias, kurias patyrė lemtinguose istorijos vingiuose. Autorius nieko neišgalvoja, nemeluoja, sąžiningai ir atvirai konstatuoja, kiek jis ir kiti jo sutikti įvairių tautų žmonės iškentėjo viską naikinančio, beprasmiško Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Atvirai išreiškia savo pasaulėjautą, įsitikinimus ir kaip jie keitėsi. Su didžiausiu nuoširdumu aprašo mylimus gimtųjų Kuršėnų žmones, jų vargus ir džiaugsmus. V. Reimeris vaikystėje ir jaunystėje patyrė skurdą, badą, dirbo sunkiausius darbus, su kitais lietuviais karo metais pasitraukęs į Rusiją nešė sunkią karo uždėtą naštą. Grįžęs į Lietuvą, gavęs kūrybos ir kitokios veiklos galimybę neišpuiko, netapo „visa galintis“ ir „viską žinantis“, išliko paprastas, nuoširdus, atviras ir gyvenimo rimbų užgrūdintas žmogus.

Knygoje „Buvo“ išaukštino moterį – meilės karalienę. Įkvėpėją, gyvybę ir globą teikiančią talentams, genijams ir paprastiems žmonėms. Meilė, didžioji palaima, poetą lydi visą gyvenimą. Meilė pripildo gyvenimo taurę prasmės, kūrybos, gėrio, vilties nektaro. Tokia ir V. Reimerio poezija.

Rugpjūčio 3 dieną poetas švenčia devyniasdešimtąjį gimtadienį. Jis jaunatviškas, žvalus, pilnas įvairiausių kūrybinių sumanymų. Greitai galėsime skaityti dar vieną V. Reimerio poezijos knygą „Posmų gervės“. Gerbiamam poetui linkiu, kad mūzos Kaliopė, Euterpė ir Erato visada lydėtų, o mes sulauktume nuostabių eilių.