LiteratūraLaiškai

JULIUSZ SŁOWACKI

Iš „Laiškų motinai“

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų nebeliko, tai aš viską prikeliu savo atmintyje…

DOVILĖ BAGDONAITĖ

Atsakymas Simonui Norbutui

  Perskaičius Simono Norbuto straipsnį „Madinga postmodernizmo kankinių paranoja“ („Š. A.“, XI.18), norisi pritarti ir linksėti galva – taip, jis teisus, jis tas vaikas, šaukiantis, kad karalius nuogas, ir, fuck it, aš taip pat nemėgstu Janso, o Čerapas kelia savotišką nuobodulį. Tekstai, Foucault ir Derrida citatos, menininkų susireikšminimas, kančios eksponavimas, pozavimas, madingos šukuosenos – taip taip taip, viso to tikrai…

Dar šeši Sigito Gedos laiškai

Kaip esu sakęs („Š. A.“, 2013.II.1), turiu pluoštelį Sigito laiškų, rašytų man į kariuomenę. Tuokart paskelbiau keturis iš jų. Dabar ryžtuosi skelbti dar šešis. Šieji…

Laiškas Kozetei

Panele Kozete, lyg tarp kitko pradėjau domėtis feminizmo istorija. Niekada nepatikėsite, kiek prisijuokiau…

DARIUS GIRČYS

Karo lauko paštas

Mielas Hansai,

tikiuosi, kad Tau gerai sekasi, jau senokai iš Tavęs negavau jokių žinių. Rusas vis dar nesiruošia patogiai bruderšafto išgerti…

Laiškas iš praeities

atvirukasm

Karo lauko pašto atvirukai vis mane atranda. Šį sykį radau atviruką sklaidydamas brolių Grimmų pasakų tomelį viename iš Berlyno antikvariatų, kuriame už žmonišką kainą galima įsigyti geros prozos. Kai pagalvoji, kareiviai sapnuoja paneles, o panelės – kareivius. Niūriai girgžda metalinės lovų spyruoklės kareivinėse, o gėlėtos suknelės plazda minčių vėjelyje. Taigi girgžda, plazda, daužosi viena į kitą mintys ir, ko gero,…

Civilizuoto pasaulio ženklai

RŪTA ONA SRUOGINIS Turiu bajoriško kraujo ir užaugau tarp inteligentų. Mano gyvenime buvo daug paveikslų ir džiazo ir niekada nebuvo kolektyvinio sodo ar kilimo ant sienos.

Namastė*

Laiškas iš Indijos VAL­DAS PA­TUM­SIS Ky­lan­ti, li­pan­ti per­džiū­vu­sion pa­kran­tėn van­de­ny­no jū­ra, ga­lin­gai al­suo­da­ma ir vėl at­gai­vin­da­ma ato­slū­giu smė­lin įsi­rau­su­sius smul­kius kra­biu­kus ir ki­to­kius gy­vius. Ne­pa­žįs­ta­mo­ji sū­rio­ji Ara­bi­jos jū­ra, po­tvy­niais ir ato­slū­giais žai­džian­ti lyg vai­kas smė­lė­ta­me ir ak­me­nuo­ta­me pa­plū­di­my­je.

Iš Verlaine’o ir Rimbaud laiškų

Be­si­bai­giant 1871-ųjų rug­sė­jui Art­hu­ras Rim­baud at­vyks­ta pas po­etą Pau­lį Ver­lai­ne’ą ir ap­si­sto­ja jo na­muo­se. Ver­lai­ne’as ne­il­gai tru­kus pa­lie­ka žmo­ną, sū­nų, me­ta dar­bą ir lei­džia­si į aist­rin­gą, bru­ta­lią drau­gys­tę ir gy­ve­ni­mą su Rim­baud Lon­do­ne ir Briu­se­ly­je.

Laiškas iš praeities

Neseniai buvau nuklydęs, lyg ir be jokio aiškaus tikslo, į mažai ištirtus Berlyno priemiesčius. Turbūt dėl noro iš arčiau pamatyti išsiskleidusią žalumą. Po kelių valandų pamiškėse nusprendžiau patrumpinti kelią atgal ir perlipęs spygliuotą tvorą kirtau įstrižai neveikiantį aerodromą.