Svetainės mugė

 

Pabudau nuo triukšmo. Atrodė, kad mano bute vyksta balius: iš svetainės sklido minios šaršalas. Negalėjau išskirti, apie ką buvo šnekama. Įėjęs į svetainę pamačiau, kad joje pilna žmonių. Vieni palei sienas buvo susistatę prekystalius ir ant jų susidėlioję įvairiausių dalykų, o kiti laisvai vaikštinėjo po mano svetainę abejingai apžiūrinėdami, kas sudėta ant prekystalių. Svetainės gale sienoje buvo iškirsta anga, kad visi įėję į svetainę ir praėję pro visus prekystalius galėtų pro angą išeiti į koridorių ir apsukę ratą vėl užeiti į svetainę. „Bent jau padaryta, kad visi nesusigrūstų gale“, – pagalvojau. Supratau, kad prekystaliai pastatyti ten, kur stovėjo mano baldai. Nesimatė, kur jie juos išnešė. Ant prekystalių buvo sudėti įvairiausi niekniekiai: raktų pakabučiai, senų sovietinių medalių rinkiniai, riestainiai. Lėtai slinkau su minia ir apžiūrinėjau. Perėjęs pusę svetainės pasijutau taip, lyg einantys iš paskos mane sektų. Iš karto tą mintį atmečiau, nes tokioj grūsty visi juda su srautu. Nereikia susireikšminti. Sustojau apžiūrėti porcelianinių figūrėlių. Nemaniau, kad jos tikro porceliano, bet bent bandė tokios apsimesti. Jos vaizdavo šokančias belle époque poras. Daugiausia buvo poros, nors pasitaikė ir po vieną damą su skėčiu nuo saulės arba vyrą, ryžtingai atstačiusį vieną koją. Apžiūrinėjant statulėles pro mane praėjo keli žmonės. Pagavau save galvojant, kad visgi manęs neseka, nes jei sektų, pro mane, kol stoviu, nieks nebūtų praėjęs. Stengiausi ignoruot tą mintį, nes ji buvo kvaila, jau buvau ją atmetęs, bet ji vis dar lūkuriavo galvoje, pasirodo.

Svetainės gale, prie iškirstos angos, buvo prekystalis vyro, kuris kalė monetas, visiškai panašiai kaip Trakų pily ar Kernavės viduramžių festivaliuose. Aš jo negirdėjau anksčiau, bet dabar priėjus jo stuksenimas plaktuku per monetų kalimo prietaisą buvo garsus. Tikriausiai minios šurmulys jį bus nuslopinęs, be to, ir jo stuksenimas buvo gana duslus. Išėjau pro jį į koridorių. Duryse buvo įkišti mano raktai. Ištraukiau juos ir patikrinau, ar durys užrakintos. Vėl užėjau į svetainę. Dabar tarp prekystalių vaikštinėjo tik vienas kitas žmogus. Galbūt kiti lūkuriavo koridoriuje, nors rakindamas duris to nepastebėjau. Prekystalių turinys buvo pasikeitęs. Neberadau porcelianinių statulėlių, net neprisiminiau, ant kurio prekystalio jos buvo sudėliotos. Mano atskaitos taškas buvo prekystalis su riestainių pynėmis, bet dabar tokio iš viso nemačiau. Prekystaliai buvo gerokai sumažėję ir dabar priminė nedidelius kavos staliukus, kurie buvo tik šiek tiek virš kelių. Šįkart pro prekeivius praėjau greičiau. Norėjau surasti statulėlių prekystalį. Jo neradęs, vyliausi, kad bent monetų kalėjas bus vietoje. Jis buvo ten pat, kur ir praeitą kartą. Toliau kalė monetas. Paklausiau, ar jam neatrodo, kad visa mugė labai staigiai pasikeitė. Jis atsakė, kad viskas keičiasi, ir tada giliai, teatrališkai atsiduso. Man tai pasirodė labai dirbtina. „Susidvasinęs senis“, – pamaniau.

– Kai kurie jau išpardavė, ką turėjo, ir išėjo, vietoj jų keletas naujų įsitaisė, bet šiaip į dienos pabaigą ima retėt, – aiškino toliau monetų kalėjas.

Aš juo netikėjau, nes dar buvo rytas. Neseniai atsikėliau ir tik kartą perėjau savo paties svetainę. Net nemaniau, kad jau atėjo pietų metas. Aš visuomet greit išalkstu iš ryto, bet dabar valgyt dar nenorėjau. Jei laikrodis meluotų – mano pilvas niekuomet. Pro iškirstą angą vėl išėjau į koridorių. Jame buvo tuščia. Prie durų gulėjo mano vienintelio batai. „Gal ir logiška, – pamaniau sau, – nes visi kiti buvo nenusirengę.“ Patikrinau duris. Jos buvo užrakintos. Vieninteliai raktai gulėjo saugiai mano kišenėj. Vėl grįžau į svetainę. Joje tarp prekystalių vaikštinėjo vos keli žmonės. Vėl ėmiau apžiūrinėti prekystalius. Norėjau surasti statulėles. Dabar buvau susijaudinęs, žūtbūt turėjau atrasti tas pigios išvaizdos kičines statulėles. Nemaniau, kad jos turi kokią nors vertę. Man atrodė, kad pardavėjas bando visus apgaut su tomis pusiau plastikinėmis porceliano imitacijomis. Bet man nelabai tai rūpėjo. Jau galvojau, kaip pasistatysiu vieną šokančią porą kur nors svetainėj, kai mugė pasibaigs, žinoma, kitą statulėlę, ryžtingą vyrą, – ant darbo stalo, o pasipuošusią moterį vonios kambarį prie kriauklės, kad ji mane įkvėptų dažniau praustis. Niekur nebuvo tų statulėlių. Mane ėmė nerimas, kad būsiu jas pražiopsojęs, per savo neryžtą praleidęs progą. Galbūt dėl to nerimo mane pradėjo vis smarkiau slėgt jausmas, kad vėl esu sekamas. Nebeturėjau jėgų ar noro kovot su ta mintim. Karštligiškai besižvalgydamas po prekystalius, vis stengdavausi mest žvilgsnį per petį. Tikrai, man atrodė, kad kažkas tamsus slenka paskui mane. Žmonių jau buvo nedaug, plaukimas su minia nebegalėjo paaiškint mano jausmo. Vis dažniau ėmiau dirsčiot už savęs. Man pasirodė, kad kiekvieną kartą, kai metu žvilgsnį per petį, tas, kas mane seka, stabteli. Grįžtelėjau visu kūnu. Už manęs stovėjo aukšta senyva moteris žilais plaukais. Jos veidas buvo išvagotas raukšlių, bet neatrodė baisiai. Pamačiusi, kad į ją žiūriu, ji kiek susinepatogino, lyg būčiau ją užtikęs darant nusikaltimą, bet susitvardė, pakėlė smakrą ir atgavo orumą. Ji vilkėjo juodą nėriniuotą suknelę, siekiančią kulkšnis. Mūvėjo juodas pirštines. Suknios apykaklė buvo pastatyta, kad pridengtų kaklą. Ant krūtinės krito didelis žalio akmens vėrinys. Nesupratau, ar tai brangakmenis, ar šiaip akmuo, bet spalva buvo tikrai neįprasta. Ji buvo tokia sodri, kad man pasirodė, lyg ji iš lėto tekėtų iš jos vėrinio ir lėtai kaip sirupas užpildytų erdvę tarp mūsų.

– Jūs mane sekat? – iš karto paklausiau jos.

– Aš? Ne, tik stebiu viso labo, – oriai ir aristokratiškai atšovė ji.

Tai pasakiusi, krestelėjo galvą į šoną nė kiek nenuleisdama smakro. Jos viršugalvyje susuktas kuodas sujudėjo. Man ji pasirodė labai ori, bet kartu ir naivi. Pažiūrėjau į jos plaukus. Spėjau, kad jaunystėje ji turėjo vešlius juodus plaukus. Dabar jie buvo tamsiai pilki.

– Kodėl stebit? Eikit, kas jums įdomu, apžiūrinėt ir manęs nesekiokit.

– Dievaži, ir nesekioju, bet jūs klaidžiojat kaip našlaitis po karo.

– Nemanau. O be to, net jei ir klaidžioju, koks jūsų reikalas, čia mano namai, jei noriu, tai ir klaidžioju.

– Jei čia tikrai jūsų namai, kodėl jūs toks juose nerimastingas?

– Aš nesu nerimastingas, tiesiog ką tik pabudau, dar nespėjau normaliai išsibudint.

– Nepanašu: jau ilgą laiką vaikštote. Priešingai, jūs su kiekviena akimirka atrodot vis labiau užsimiegojęs.

– Nesu užsimiegojęs, viskas man gerai. Tiesiog šitoj mugėj nieko gero nėra, o jei yra, tai nerandu. Niekaip negaliu rast tų porcelianinių statulėlių.

Prasitariau daugiau, nei norėjau. Pasijutau dėl to nepatogiai. Nenorėjau, kad ji sužinotų, jog ieškau tų primityvių statulėlių. Nenorėjau, kad išvis kas nors tai žinotų, o dabar viską išbėriau šitai smetoninės mokyklos direktorei.

– Tu jų neberasi.

Jos tonas pasikeitė. Pirmą kartą į mane kreipėsi „tu“. Pasijutau jaukiau, bet kartu ir menkesnis už ją, tikrai, lyg mokinys prieš mokytoją.

– Bet jos ką tik čia buvo, aš jas mačiau, dar rankose čiupinėjau.

– Nebėra, sakau tau, pamiršk.

– Bet man jų reikia. Aš jau sugalvojau, kur jas dėsiu, man jos labai pagelbės.

– Jų nebėra ir daugiau niekada nebebus. Pamiršk. Daugiau nebebus mugių, per kurias dar jas pamatysi. Nebegalvok apie jas.

– Man jos tikrai būtų pagerinusios interjerą.

– Pamiršk statulėles. Nusipirk atsuktuvą, sutaisyk miegamojo spintelės vyrius. Laikas joms jau seniai praėjo. Jei jau jų taip norėjai, galėjai nusipirkt, kol jos čia buvo.

– Nemaniau, kad jos taip greit dings.

– Tai turbūt ir nereikėjo. Be to, jos čia visiškai netiktų. Sugalvok ką nors kito, ne vien jomis gi papuoštum savo namus.

Ponia demonstratyviai nusigręžė nuo manęs ir sparčiu žingsniu išėjo pro angą sienoje. Paskui ją išėjo ir visi kiti žmonės. Liko tik prekystaliai. Nusekiau paskui juos pro angą, bet koridoriuje jų nebebuvo. Nuėjau patikrint durų. Jos buvo užrakintos.