Šiaurės kampas

Skiltį „Šiaurės kampas“ kadaise sugalvojo šatėnų mylėtojas ir populiarintojas Marius Plečkaitis. Anot jo, tai turįs būti jaukus laikraščio kampelis, kviečiantis jaunus autorius diskutuoti ir nesislėpti „už kampo“. Nors labiausiai ši skiltis skirta knygų recenzijoms bei literatūros percepcijai, kai kurie sunkiai reglamentuojami pradedantieji mėgsta kalbėti ir plačiau – ją papildys kultūros bei popkultūros kritikos komentarai.

Rubrikos redaktorė – Giedrė Kazlauskaitė.

AINĖ JACYTĖ

Pati sau mūza

Televizorius primena kaleidoskopą. Besikeičiantys vaizdai, ritmingi garsai ir dinamišką monotoniją kartkartėmis perskrodžiantys trukdžiai – juoda dėžutė it chameleonas. Aną dieną, maigant televizoriaus pultelį, tokį nebylų savo mechaniška egzistencija, akis smarkiai užkliudė vieno prekybos centrų tinklo reklama, kurios šaukinys: „Pati sau mūza.“ „Kas? Kas?“ – norėjosi prabilti balsu, bet springau reklamoje besiliejančiu puvėsių raudoniu. Šioje sustabdyto laiko akimirkoje, kurioje nuostaba sumišo…

JULIJA DAVIDAVIČIŪTĖ

Obuolys nuo obels

Visas vaikystės vasaras Luka leisdavo pas dėdę Lionią. Na, visas iki tos vasaros, kai Lukos mama vidury nakties atsistojusi po pliku mėnuliu pradėjo lyg skerdžiamas paršas kriokti. Tas kriokimas netruko labai ilgai, bet jis buvo toks galingas, kad pažadino ne tik Luką, kietai po visos dienos lauke įmigusį vaiką, bet ir visus dėdės Lionios sklype laikomus gyvulius. Tų suglumusių gaidžių…

PAULA URBONAITĖ

Kačiukai

Dažniausiai naktim miegam atsukę vienas kitam nugaras. Kartais, kai jos liečiasi, aš negaliu užmigt – turiu atsitraukt porą centimetrų. – Tik bėgi, – priekaištauja per miegus. – Man patinka, kai apsikabina iš nugaros, – tarsteliu. Jis beveik niekad taip neapsikabina. Nebent gražiai paprašau, bet tik penkiom minutėm, o mano nugara vos spėja įšilt. Jis visad teisinasi, kad ilgiau negali, jis…

SIGITA BIETKYTĖ

Romanas „Partizanas“ be partizanų

Meluočiau sakydama, kad Mindaugas Milinis su savo romanu išdygo it Pilypas iš kanapių. Ne, ne, jis jau apšilęs kojas istorinėje prozoje…

AIRA LEONIDOVNA

Lietuvių kalbos redaktoriai – fucking nacionalizmo įkaitai

Buvo dar sausis. Atsikėliau anksčiau. 8 val. jau pradėjo švisti. Faina, gera, diena ilgesnė. Atrodo, nematomas liftas kilstelėjo virš nykaus tamsos chaoso, kuris leidžiant rudenį ir žiemą šiaurės šalyje gerte geriasi į esybę – nuodija ją. Taigi malonu matyti šviesų, o ne juodą rytą. Geriu juodą kavą. Tai irgi malonu. Kambarys atvėsęs, ir ji greičiau vėsta. Pasidedu dar garuojantį puodelį…

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Žiurkėnas

Pastatas, kuriame dirbu, dunkso šalia miško kaip masyvus pilkas akmuo nepjautoje žolėje; priešais jį driekiasi didelė automobilių stovėjimo aikštelė…

ROKAS POVILIUS

Cista

Nėra nieko graudžiau, nei gimti Smėliuose. Juk buvimas pasaulyje jau savaime kelia girgždesį tarp dantų. Egzistencijos pradžiai tik ir betrūksta, kad žodžio smėlis reikšmė prišauktų dar ir…

GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Žaislinis gyvenimas

Netyčiomis į sąmonės ratą dėl kokių nors sudėtingų aplinkybių ar dėl proto užgaidos įtraukta mintis, kad gyvenimas yra baigtinis, labai dažnai mus apstulbina. O, kokia žavinga, išmušanti iš pusiausvyros, trikdanti ir nepermaldaujama toji mintis! Ji ateina nekviesta ir palieka mus apimtus keistos neužtikrintumo būsenos, nusiaubtus, nelaimingus ir sutrikusius. Prieš baigmės nuojautą žmonija netenka jai būdingo pasitikėjimo savimi, dieviškos galios pojūčio…

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

Kaip rašyti detektyvą

Kas yra giedančios uolos? Vietos aplinkybė? O gal laiko aplinkkeliai, serpantinai arba garso aplinkybės…

DENIS PETRINA

Psichoanalizė kišenėje: asmenukė kaip neišpildomas vientiso subjekto pažadas

#subjektoparadoksai – toks saitažodis galėtų apibūdinti šaltu protu nesuvokiamą, bet tarytum XXI amžiaus maras plintantį, mimikriškai ir net kiek liūdnai bei vulgariai…