Basquiat pilkose gatvėse

Kokią spalvą matome, kai ją matome išblukusią? Prieš save matome mėlyną spalvą kaip buvusią ryškesnę mėlyną spalvą.

                                                                                                                   José Ortega y Gasset 

Jeanas-Michelis Basquiat – dailininkas, skatinantis ne žiūrėti, o matyti. Ne matyti išblukusį pasaulį, bet vaizduotėje formuoti naujas spalvas.

Metęs mokyklą ir palikęs motinos namus, Basquiat gyveno pas pažįstamus arba Niujorko gatvėse. Tuo metu jis buvo spuoguotas ir apskuręs paauglys, priklausantis rasinei mažumai. Šiandien, praėjus keturiasdešimčiai metų, Amerikoje vykstančiuose aukcionuose jo paveikslai parduodami už keliasdešimt milijonų dolerių. Basquiat šlykštėjosi komerciniu meno aspektu ir pašiepė jį, tai gerai matyti jo paveiksle „Five Thousand Dollars“ ir kituose. Net jei pasaulis ir neskirstomas į spalvas, neįmanoma atrasti kito juodaodžio menininko, kurio indėlis į Amerikos dailės istoriją būtų bent jau toks pats, – turint omenyje jo biografiją ir mintis, kurios taip pat tapo tos istorijos dalimi.

Ne vienas Basquiat darbas puošia aktoriaus Leonardo DiCaprio paveikslų kolekciją. Nežinia, ar aktorius pradėjo kolekcionuoti paveikslus todėl, kad pats visada norėjo išmokti tapyti, ar todėl, kad motina pavadino jį Leonardo – Leonardo da Vinci garbei, pirmą kartą atkeliavusi į Europą ir apsilankiusi Luvro muziejuje. Nors veikiausiai nei viena, nei kita. Neseniai aktorius Amerikos valstybei perdavė dovanų gautą Picasso paveikslą ir Basquiat koliažą. Basquiat darbas buvo įvertintas devyniais, o Picasso paveikslas – trimis milijonais dolerių. Picasso, kaip ir Pollockas, buvo vienas mėgstamiausių Basquiat dailininkų. Basquiat dedikavo Picasso du savo darbus: 1982 m. „Agony of the Feet“ ir 1984 m. portretą be pavadinimo (su prierašu – Pablo Picasso).

Leonardo da Vinci sakė, kad tapytojas pirmiausia tapo save. Basquiat žavėjo da Vinci mintys. Vaikystėje, gulėdamas ligoninėje (jam įkando žiurkė ir užkratas žalojo odą visą likusį gyvenimą), Basquiat vartė knygą su da Vinci eskizais ir anatominiais piešiniais. Panašiai kaip Fridą Kahlo ligoninės patirtys įkvėpė matyti ir piešti save iš šalies, taip ir Basquiat tapyboje nuosekliai kartojamos deformuoto kūno dalys.

„Basquiat muziką kūrė taip, tarsi ją kurtų paauglys“, – praėjus keliems dešimtmečiams sakė Vincentas Gallo, grupės „Gray“, kurioje grojo kartu su Basquiat, narys. Ir ne todėl, kad toje muzikoje nebuvo elementų dermės ar ji buvo betikslė, kaip tik atvirkščiai – ji pasižymėjo žaisminga derme ir triumfu prieš pasaulį, besiremiantį akivaizdžiai trumparegiškomis vertybėmis. Citata veikiau atspindi Basquiat charakterį – jis buvo impulsyvus, nenuspėjamas. Tai, ko gero, ir buvo viena iš priežasčių, lėmusių grupės iširimą.

Gallo kartu su kitais grupės „Gray“ nariais formavo devintojo dešimtmečio Niujorko meno pasaulį. Tiek Basquiat, tiek Gallo tapybos darbai buvo eksponuojami tose pačiose galerijose, abu grojo tuose pačiuose klubuose. Vienas iš jų buvo garsusis „Mudd Club“. Gallo yra sakęs, kad „jei žinai, kur link eini, tu ir tavo menas yra mirę“. Atsitraukęs nuo tapybos ir muzikos, jis sulaukė pripažinimo kaip aktorius, vėliau kaip režisierius, pastatęs filmą „Bufalas 66“ ir nelemtai pagarsėjusį „The Brown Bunny“, pastarajam muziką sukūrė buvęs „Red Hot Chili Peppers“ gitaristas ir artimas jo bičiulis Johnas Frusciantė. Gallo dabartiniame filmų kūrimo etape puoselėja savo įkurtos studijos „Gray Daisy Films“ produkcijos idealą (viena iš interpretacijų būtų tokia, kad publika neverta aukojamo meno); pavadinimas kelia asociacijų su grupe „Gray“, o Frusciantė dabartiniame savo muzikinės karjeros etape groja muziką (kartu su grupe „Black Knights“), kuri pagal skambesį panaši į Basquiat albumą „Gray’s Anatomy“ (aliuzija į da Vinci darbą). Užuot grojęs industrinėse erdvėse, Frusciantė naudojasi studija, kurią įsirengė savo namo, kažkada kone iki pamatų sudegusio ir paskui atstatyto, vonios kambaryje.

„Vaizduotės sąmonėje objektai ne patys pas mus ateina, o mes juos iškviečiame“, – rašė José Ortega y Gassetas. Basquiat savo paveiksluose vartojo rašmenis ir teigė girdintis tai, ką rašo. Paveiksluose gausu žodžių, parašytų kartais visai smulkiomis, kartais milžiniškomis raidėmis, kokiomis anksčiau piešdavo grafičius Niujorko gatvėse. Raidės Basquiat vaizduotėje reikšdavo objektus iš bet kurio laiko ir erdvės. Tapydamas galerijos savininkės Anninos Nosei rūsyje jis turėdavo atsivertęs Cy Twombly darbų albumą ir neneigė jo semantinės, kaligrafinės ir vaizdo medžiagos maišymo įtakos, nors neigė žinantis apie Jeano Dubuffet darbus. Basquiat paveikslai pilni užrašų, tai lyg metaforų mikromatematika. Pavyzdžiui, paveikslas „Pegasas“ (1987). „Metafora yra intelektinis procesas, kuriuo bandome suvokti tai, kas nepasiekiama mūsų konceptualiai potencijai“, – rašo Ortega y Gassetas esė „Dvi didžiosios metaforos“.

1988 m., vos kelios dienos iki Basquiat mirties, Gallo sutiko jį gatvėje; dailininkas prasitarė, kad nori mesti tapybą, išvažiuoti į Afriką ir pradėti rašyti. Staigi mirtis sutrukdė jam tai padaryti. Mirties nuojauta persmelktas paskutinis jo paveikslas „Riding with Death“, beje, ir ankstesni, kuriuose jis pats sau išpranašavo mirtį.

Daugelį Basquiat paveikslų galima suvokti atskirai – jiems nereikalingi istoriniai paaiškinimai ar konteksto išmanymas. Ortega y Gassetas teigia, kad konkretus yra kiekvienas objektas, kurį galima suvokti atskirai. Kiekvienas Basquiat paveikslas kovoja pats už save, kiekvienas paveiksle esantis objektas suteikia jam išskirtinumo. Genijus yra tiek arti genialumo, kiek jis yra arti konkretumo.

Friedrichas Schilleris akcentavo, kad žaidimo poreikio patyrimas ir idealas buvo puikiai įgyvendinami antikoje, nes žaidimų nugalėtojai prilygdavo kone dievams, o stebintysis galėdavo susitapatinti su savo idealiu žaidėju, dievu. Basquiat žavėjosi geriausiais to meto boksininkais Sugaru Rayumi Robinsonu, Jackie Robinsonu ir Joe Louisu. Nutapė jiems skirtų paveikslų, vienas iš jų – „St. Joe Louis Surrounded by Snakes“ (gyvatės greičiausiai simbolizuoja Joe silpnybes).

Pagal Nietzschės koncepciją pasaulis vertinamas menininko, o ne pašalinio stebėtojo požiūriu. Basquiat sakė, kad kurdamas nemąsto apie meną, bet kartu jis buvo tikras dėl savo talento. Besišlaistydamas gatvėmis Basquiat, dar niekam nežinomas dailininkas, įbruko savo pieštus atvirukus restorane pietaujančiam Andy Warholui (vėliau Basquiat tapo jo kolega ir artimu draugu). Tai nėra mitas, rodantis, kad Basquiat nepaisė normų ir buvo drąsus, nors menininkas ir turi būti pirmiausia drąsus žmogus. Jo pasaulėjautą lėmė ne laikotarpis, ją menininkas išsiugdė iki pat mirties nešdamas savo paties naštą.

Ortega y Gassetas rašė, kad žymiu žmogumi nebūnama apskritai ir abstrakčiai. Kiekviena šlovė turi griežtą savo profilį. Ar tam, kad Basquiat išliktų garsus visą gyvenimą, reikėjo jo paties mirties? Gyvenimas ir mirtis sudaro vientisą ciklą. Meno prigimtis yra arti žaidimo triumfo, teigė Schilleris. Vartodamas narkotikus ar destruktyviai elgdamasis dažnas menininkas nori nors akimirką paneigti save, paneigti žaidimo triumfą arba atrasti jį, per žingsnį priartėdamas prie mirties. Tai ar triumfas nėra totalus savęs praradimas?

Arielis, minčių angelas, eina lydimas žaibų. Ar genijus yra gamtos klaida, ar išimtis? Mokslas negali atsakyti į šį klausimą, menas, ko gero, taip pat. Žvelgdami į Basquiat paveikslą „Riding with Death“ galėtume paklausti mirties: ar triumfuoji prieš mus, ar mus pralenki, ar mes tave apžaidžiame?