ReligijaMemorabilia
Po du ir po vieną gatvėje, kurios nėra
Bet kas, nors mažumėlę apsišvietęs, atpažins, koks čia miestas ir kuri jo vieta. Tos dvi arkos, pakibusios virš siauros gatvelės, visame pasaulyje tapo kelrodžiu į Šiaurės Jeruzalę. Garsiausia žydiškojo Vilniaus – Vilne – ikona. Paveiksluose, knygų viršeliuose, emblemose, atminties saugyklose. Nėra šiandien nei gatvės, nei arkų, nei juo labiau – nuotraukoje pavaizduotų žmonių, o ikona vis tiek žiūri į…
Melchizedeko giminė
Nepažįstu to kunigo, net vardo nežinau. Man jis – lyg prisikėlęs iš Bernanoso romanų. Toks, kuris miršta darbo vietoje, kone beprasmiškai kentėdamas. Nežinia dėl ko. Šventai įsitikinęs, jog viskas gyvenime yra malonė. Nuotrauka vis gulėjo ant rašomojo stalo, kol vieną dieną ėmėme palengva kalbėtis. Gal buvo Vėlinės ar Visi šventieji, kada sužiūra į tave milijonai akių. Šio kunigo žvilgsnis…
Vieno gyvenimo knyga
Čia savadarbis tarybinių laikų maldynėlis. Pusė mokyklinio sąsiuvinio, kainavusio 8 kapeikas. Ant viršelio matyti Latvijos popieriaus fabriko įspaudas rusų kalba. Lapai iš naujo supjaustyti ir surinkti, persiūti siūlu. Kad būtų panašiau į tikrą maldaknygę ir tilptų ridikiulyje. Anuo metu tokių gaminių pasitaikydavo daug. Kitąsyk gražiai, profesionaliai įrištų. Surašytų dailyraščiu ar atspausdintų rašomąja mašinėle. Vėlyvuoju sovietmečiu maldynams puikiai tikdavo tuomet…
Vartų sargyba
Ta nuotrauka – ar tik ne iš Pirmojo pasaulinio karo laikų Vilniaus. Nesunku atpažinti Bernardinų bažnyčios prieigas. Ta pati neogotikinė šventoriaus tvora, sumūryta Čiagino jau uždarius vienuolyną, tie patys priderinti prie architektūros geležiniai vartai. Gerai viskas padaryta, šitiek atstovėjo, atlaikė. Tarpukariu Bernardinai garsėjo kaip laidotuvių bažnyčia. Gal dėl to, kad netoliese buvo parapinės kapinės, o gal vietos kunigai specializavosi…
Pasirengimas karui?
Kai rugsėjo 1-oji būna labai graži, džiaugsminga, su būriais gėlėtų mokinukų gatvėse, imu ir prisimenu, jog tą dieną paryčiais prasidėjo baisus, pats baisiausias žmonijos istorijoje karas. Visai netoli mūsų. Vaikučiams Lenkijoje tuomet iš vakaro irgi buvo paruoštos gėlių puokštės, išlygintos mokyklinės uniformos, nupucinti batukai. Paskaitytum kokius prisiminimus ir rastum apie tai. Pirmasis mėnesio penktadienis, karštos maldos į Jėzaus Širdį,…
Iniciacija
Kratos nepavadinsi švente. Labiau smurtu, plėšikų darbu. Bet tarp disidentų būdavo ir kitaip. Jei ateina kratyti (dažniausiai – anksti rytą), galėjai didžiuotis, jog nusipelnei saugumo organų dėmesio, tapai pavojingas režimui. Tau proga, kad ir apsimiegojusiam, akis į akį pamatyti savo priešą. Parodyti nemeilę jam. Būti drąsiam, net įžūliam. Tarp disidentų kursavo instrukcijos rusų kalba, kaip elgtis tardymo ir kratos…
Foninis priedas
Pasak vokiečių istoriko Rainerio Wohlfeilo, vaizdai yra tarsi sniego danga, kurią pirmiausia reikia nuvalyti rūpestingomis proto pastangomis, kad atrastume ten glūdinčią istoriją. Klaipėda vizualiai paprastai būdavo (ir tebėra) reprezentuojama idiliškų ir romantiškų Baltijos saulėlydžių, laivų, stovinčių storais lynais pririštų prie Dangės krantinių ar Žiemos uoste, ar galingų portalinių kranų žuvėdrų fone vaizdais. Kaip įprasta, keltų ar uosto vilkikų darbuotojai,…
Cirkas atvažiavo
Ta cirko afiša, aišku, jokia vertybė ar bibliografinė retenybė. Turėjo būti ir lietuvių kalba, tikrai nespaudė okupantai kalbėti viso Vilniaus rusiškai. Gavėnios metu gavau ją paštu iš Kijevo. Kad ji neatsidūrė šiukšlių dėžėje, kur tokie popieriai nedelsiant patenka, turbūt reikėtų dėkoti kažkam iš pačių cirkininkų. „Ak, užliek, atminimų šilta banga!“ – dainavo anuomet radijas Vytauto Bložės kūrybos dainą, kaip…
Pilis ir prancūzai
Klaipėdos piliavietėje šiandien galima pamatyti vakarinę poterną su Parako bokšto fragmentu ir rytinę poterną, dalį žvaigždės formos pylimų ir tai tėra ketvirtadalis buvusio pilies komplekso. Likusioji dalis užpilta žemėmis, padengta asfaltu, vis dar apstatyta gamykliniais statiniais ir apaugusi medžiais. XIII a. kryžiuočiams priklausiusios Klaipėdos pilies liekanos buvo atkastos vykdant archeologinius tyrinėjimus prieš porą metų, o dabar rimtai svarstoma galimybė…
Tuštuma aplink bažnyčią
Kas čia dabar, kokie pavasario monai, gal kas iš Užgavėnių repertuaro? Šv. Onos bažnyčia stypso vienut vienutėlė vidury laukų. O kur išgaravo Bernardinai, kur rinksimės sekmadienio mišių ir į gavėnios rekolekcijas? Jei jau garuoti ar persikelti, tai kiekvienas vilnietis ir miesto svečias kaipmat atsakys, kuri iš tų dviejų bažnyčių turėtų dingti ir stovėti ne čia, o paties Paryžiaus viduryje.…
