Sapnuojant maršką

EGLĖ JAKUČIONYTĖ

Kada nors čia ateis dievotas vokietis ar atvirkščiai – bedievis austras – ir saulė užtems nuo jų rankų mosikavimo, ir nepatekės devynias dienas iš eilės, kol skries nematoma kolektyvinės pasąmonės puse. Taip ims tie vyrai gėdinti medžių vaikus, apsirūkiusius archajine laiko koncepcija. Ir lieps sapnuoti taip, kad būtų galima paaiškinti. Bet kol kas – ša!.. Jų dar nėra: viščiukas įsirango į kiaušinį, papirusas linguoja Nilo nendrėmis, mąstydamas ką nors visai negilaus apie tenykštį dumblą, ir aš, jei įmanyčiau, grįžčiau kur nors, į pradžią. Ir būčiau pradžioje, o gal net ir pati pradžia, besiilsinti prieš Kūrimą.

Ir pūsčiau sau į savo pagonišką akį. Ir sapnuočiau taip anarchistiškai, kaip mąstė anas piromanas kalifas, sudeginęs Aleksandrijos biblioteką. Mudu abudu nerastumėme ten ko saugoti. Jokių pergamentų, papirusų ar molinių lentelių – visa bus iš pradžios. Norėčiau pridurti, kad iš manęs, bet paskutinis vokas tarsi draperija nuslysta akies obuoliu.

Buvau namie. Beužmieganti. Lengva širdimi į kelioninio krepšio gilumą įspraudžiau Bastiat teorijas. Tesižino pačios. Ilgus mėnesius pusiaunakčiais skaitydavau tokius nuobodulius, pati buvau didelis ir vientisas nemigos debesis. Jaučiau, kad aukštai palubėje stebisi mano apykvailis alter ego. Aš nespėjau nustebti. Tiesiog užmigau.

Paskui ėmė švisti. Pačiame sąmonės kamputyje, tarsi sroventų fantastinė šviesa. Tokia vaikiška nuoskauda, kad jau rytas, kad mane jau žadina. Atkakliai ir švelniai. Mama. Bet nuo to nė kiek ne lengviau.

Vis dėlto dar neaušo. Kažkas degė. Kol iki galo supratau, ką reiškia degti, praėjo laiko ir tik tuomet išsigandau. Mama nežinojo nei kas, nei kur, todėl sunerimusi vaikščiojo palei miegamųjų langus, spėliodama, ar toli nuo pagrindinio kelio, ar dar miestelyje, ar jau pamiškėje. Galop nutarė: turbūt kuri nors iš didžiųjų daržinių bedantėmis vėjų klaipomomis durimis. Viena jų visai prie pat kelio į miestą. Klimų daržinė. Dabar – nartus ugninis žirgas, suklupęs ant priekinių kojų ir atkakliai bandantis nusimesti arabą raitelį. Tylėdamos žiūrėjome į pašvaistę ir gaisrinių žiburėlius ties pietiniu mūsų nedidelio pasaulio pakraščiu.

Po kelių minučių įgriuvo stogas. Darsyk į juodumą švystelėjo oranžinė pašvaistė. Gal karčiai, o gal ugninių jonvabalių spiečius, išsisklaidęs palei paežerę, Dzimitros kryžių ir toliau – tuopų alėjos viršūnėmis. Mano trumparegystė paliejo šviesą po mūsų sodą, išbalusią miegamojo palangę. Atrodė, pora žiežirbų sukinėjosi mano kojūgaly. Mano vaikystės kojūgaly… Sutrikusi įlindau atgal į lovą. Nebegali žmogus galvoti stovėdamas, kai sparnuotos žiežirbos pasigauna ir nešasi, kur užsimaniusios.

Ir man topteli: taip jau buvo. Už kokių keturių šviesmečių. Kai pro miegus išgirdau senojoje troboje sambrūzdį ir vargais negalais pakėliau savo mieguistą ir pasišiaušusią galvelę:

– Kas nutiko, mama?

– Kažkas dega, – pasirodo, nubudau pačiu laiku: mama jau beeinanti pro duris.

– Kur mama eina?

– Pažiūrės, miegok, mažute, miegok, tuoj grįš, – tai senelė.

Bet… Kaip galėjau miegoti, kai visa taip įstabu ir baugu: senelė, vienmarškinė šlamanti po kambarį su žvake ir svarstanti, ar dabar užkabinti laukujes duris, ar vis dėlto luktelėti mamos. O svarbiausia – buvo dingusi elektra. Tuomet galima degti daug žvakių. Gal net spalvotų. Žinojau, kad žvakes senelė laiko kartoninėje dėžėje po savo lova, bet likau gulėti savo pūkiniuose vėpūtiniuose pastirusi vien nuo minties, kokios šaltos būna grindys naktį.

Užtat, kiek įstengiau, pakreipiau galvą: baugiai giliuose languose kažkas švytėjo. Jaučiau, kad vėl nyru atgal – į sapną – tad tik spėjau sumesti, jog tas fluorescencinis išgąstis turbūt ir yra gaisras.

O paskui vasara klibikščiavo į pietus, į senųjų mūsų namų pusę. Tarytum senelės ramentais – pamažėle, mums beveik nepastebint. Jau gyvenome šiaurėje, bet gyvenimas taip ir liko keistai padalintas tarp šių dviejų polių. Senieji namai kaip įmanydami priešinosi vienišumui. Kartais, bet vis rečiau, juos sapnuodavau: sausą karštį, kojų pirštams smengant į keliukų smėlį, senelio sodintų medžių vaisius, jų medų, pernykščius ir užpernykščius kalendorius su dar senesniais išminties, o gal tik smulkmeniškumo ir taupumo, kaip man atrodydavo, trupinėliais. Jie, sapnai, beveik nesiskirdavo nuo išblukusių vasaros klejonių, o aš ir nesistengiau skirti. Veikiau laukiau, kol tie likučiai ištirps vasaros dienų begalybėje, man bežiūrint į vieną tašką. Dažniausiai – į save.

Paprastai senelė lipdavo į viršų vieną kartą per dieną: iš ryto nulipdavo į virtuvę, o vakarop parkeliaudavo atgal į lovą. Tačiau tądien ją užvijo popietės kaitra. Girdėjau, kaip stiprėja jos švogždžiantis kvėpavimas, kol ramentai atsiremia į mano lovos kraštą. Pasiramsčiusi ir prisitraukusi savo pavargusias kojeles, senelė atsisėda greta manęs ir valandėlę ilsisi. Žinau, kad tuojau atsikvėps ir ims kalbinti. Bet greičiau ateina mama. Viena ausimi klausausi jų pokalbio, kuris teka tarytum šviežias medus. Ir klampina tokias smalsias muses kaip aš. Todėl šįkart net apmaudu: neprisimenu tų žmonių iš senelės kaimo, kuriuos vieną po kito jiedvi traukia iš paslėptų atminties kišenėlių. Traukia ir veria ant ilgo prisiminimų virbalo tarsi geras ir blogas akis. Vienuolę Zofiją, kuri man, su senele atėjusiai jos aplankyti, priskindavo lelijų, jos auginamų bažnyčios altorėliams, prasigėrusį sūnų, kuris padegė motinos namus ir…

– Man atrodo, aš atsimenu.

– Ką? Gaisrą? – mama nenoriai atitraukia akis nuo mezginio. – Tu buvai dar visai mažytė.

– Kokių ketverių metukų. Tąnakt dingo elektra, o tu ėjai pažiūrėti.

– Ir ko ten žiūrėti? Padėti nepadėsi, tik maišysiesi…

– Bet tu vis tiek ėjai! O kitą dieną mes su senele apžiūrėjome degėsius ir tą sudegusią močiutę.

Mama sustingsta:

– Negali būti!

– Ji gulėjo ant pievelės po paklode, o senelė buvo atidengusi, – dar norėčiau pridėti, kad labai to prašiau, o ir senelės smalsumo nereikėjo skatinti, tik nukreipti tinkama linkme.

Senelė trūkteli pečiais ir abi su mama sutaria, kad niekam sudegusių žmonių nerodo, tuo labiau vaikams. Vaikai sapnuoja ir išsigalvoja, bet tau jau septyniolika, sako.

– Tai gal manęs ten nebuvo, gal kuri papasakojote?

– Eglute, mirusių žmonių niekas nelaiko ant gatvės, kad kiti eitų ir žiūrėtų.

Ji nebuvo ant gatvės, o ant pievelės.

Abi purto galvas. Tiksliau – mama purto. Senelė tam per daug pavargusi, bet ji irgi nesipriešina šitam visuotiniam stebėjimuisi. Paskui kažkuri prisimena, kaip porą mėnesių gaisrinėje dirbo mano senelis. Mano fantazijos lieka pamirštos.

Man labai gaila, kad niekas neina pažiūrėti gaisro ir kad pati nė už ką nesiropščiau iš lovos. Ir kad taip atlėgsta pamačius gaisrinių švyturėlius. Galima kalbėti apie bendruomeniškumo nykimą ar atvirkščiai – pagarbą žmogaus nelaimei. Padėti nepadėsi, tik maišysiesi. O tiksliau – liudysi. Bet ar kam reikia nelaimių liudijimų? Visų pirma ar tam vargšui žmogui reikia? Jis ir taip puikiai prisimins savo sudegusius trobesius. Iki grabo lentos prisimins. Egoistiška tvirtinti, kad tai mums reikia šito liudijimo, kad mes gyvensime toliau jį prieš savo akis ir savo gyvenimus turėdami ar kad nebus mums paslapties, tik plika tiesa priimti ir susitaikyti. Ar verta tokia išmintis žmogaus nesmagumo? Liudijimas slepia ne ką kitą, tik mūsų pranašumą prieš sudegėlį, ir nieko jau čia nepadarytų net mano mielas Bastiat. Ir vis dėlto tikiu, kad jis suvoktų negalįs viso pasaulio paslėpti po marška ir dailiai paguldyti ant pievelės priešais kultūros namų langus.

Marškos kartais prasiskleidžia, be to, jas galima susapnuoti.