ALAN DUGAN. Eilės

Alanas Duganas (1923–2003) – JAV poetas, Pulitzerio premijos ir Nacionalinio knygos apdovanojimo laureatas. Ironiškas, tiesmukas ir pašaipus A. Duganas buvo laikomas JAV visuomenės kritiku. „Laidotuvių oracija pelei“ – vienas žinomiausių jo eilėraščių.

Laidotuvių oracija pelei

Tai, Viešpatie, nerimastinga buvo sesė ir
gyvoji baimės kreivė: pati sveikatos kupina,
ligas ji nešė tarsi dovaną
saviesiems šeimininkams. Ūsuota tartum katinas,
bet paukščio skleidžianti garsus, ji buvo šnaresių
dvasia, kenkėjas, įsisukęs į virtuvę,
jo garbei kartais damos lipa ant kėdžių. Taigi,
o Viešpatie, priimki mūsų išgyventą, nors ir menką kaltę
dėl šio niekingo priešo ir nuodėmę senovinę:
svečio, su kuriuo dalintasi
maistu, nužudymą: tik vienąkart nespėjo greitai
jis pavalgyt ir mirė mūsų spąstuose
nuo bado neišvengiamo ir lūžus stuburui.

Atmetus meilės nuotaikas šalin, tie spąstai buvo mūsų
požiūris į pelę, o pelei
tai buvo pažinimo medis su
vaisium neišvengiamu jame, tikrasis kryžius
ir vartai pragaran. Net priartėjusi
prie jų, ji tampa lygi ar geresnė
už kūrėją: jos kaip gadintojo drąsa nė karto
mums nedarė įspūdžio, tačiau atsargiai naktį ištipenti
į svetainę – kiek reik narsos
ir kokio alkio! Jaunesnė daug, ji mirdama
senesnė tapo už visus mus: judri jos uodega ir nosis
sutrūkčiojo sugnybta mūsų susierzinimo. Kodėl
tad išgirdę trakštelint spąstus mes, pelnę pergalę,
prajukom niūriai?

Pilvus mūs, į tyrimus gilius panirusius
pačių nukniaukto masalo
(ir klausiančius: „O Dieve, Šeimininke, kieno kenkėjai esam mes?“),
susuko ir atokiau laikytis jie pareikalavo
nuo mūsų mechanizmo ir mirtino jo poveikio,
tarsi pelės pirštukai, laibesni
už smeigtukus ir trapūs tarsi sūris,
galėtų pasiglemžt gobšius mūsų gyvenimus ir
judesiu mėšlungišku įtraukt taip pat
į bendrą mirtį, plytinčią už spąstų.

Vertė Marius Burokas