Lietuvių skaitytojams jau pažįstamas Alešas Štegeris (g. 1973) garsėja ne tik poezija, bet ir didžiule kelionių aistra. Kartą, dar prieš pradėdama versti jo kūrybą, viename iš slovėniškų portalų skaičiau straipsnį, kuriame poetas buvo apibūdintas kaip vietoje nenustygstantis žmogus, kurio kūrybai ir asmenybei reikia daug erdvės. Neilgai trukus sutikau A. Štegerį ir įsidrąsinau paklausti, ar jis galėtų išgyventi be kelionių.

Renkuosi kapą Sakiau jums kartą eilėmis – nesvarbu, ar skaitėt jas, ar ne, Apie nuostabią vietą, kur elniai sunkiai sužeisti Ateina mirti; jų kaulai guli pramaišiui mažose Kapinaitėse Po lapais prie mirguliuojančio kalnų upokšnio, ir jei Tie elniai turi sielas, joms tai patinka, patenkinti Ragai ir kaulai.

Kaitra O vėjau, praplėški šį karštį, įsirėžk į jį, sudraskyk jį į gabalus.

štai ir viskas prozos dėlei nebėra daugiau maldos rytinės tat supeckiota ir tai yra gražu visados retro kaimyno minties neatpažįstamas kvartalas iščiulptas bet šviežias nuo vakar

Kaip laikrodžio gegužė gyvenu tolydžio, Miško paukščiams nepavydžiu. Vis kukuoju prisukta. Bet lemtis šita… Žinai, jos tik priešui linkėti Galėčiau.