TOMAS PETRULIS. Eilės

nešiojau vandenį sausiems šešėliams
lombardo gatvėje išeinantiems pasitikti
stovintiems laikrodžiams
nes gerti reikia
ne vien varnalėšoms ir medžiams
nes kabantiems žemyn galva
oras atmatuojamas kąsniais
ir akių vokų migloje
kur kariauja laivai
matrosai iš druskos
ryja mažus paukštukus
durų rankenoms klibant
virstant popietės dūmui
kabo jėzaus portretas
išsiduoti nedrįsdamas
jog kvėpuoja ir valgo
baltą mėsą iš kamino
šonui jo užsivėrus
laikui tarsi dūmtraukiui

Judesio laikas

Radęs savo pomirtinę kaukę
jis labai stipriai pasikeitė –
ant sienos kabojo žuvies iškamša,
buteliuos plaukiojo slaugės,
todėl sparčiai temo jo akyse:
ant sniego daugėjo mergaičių,
traiškančių mažytėm kojytėm
savo draugių šukes,
lojo šuva –

tik tu, vaikeli, nekaltas buvai
dėl cukrinės vatos pardavėjo,
valdančių eismą rankų –
tu esi raibuliuojanti uždanga,
takelis, vedąs į kluatrą,
ir daugiau tavęs nėr.

Atsimušęs likai į vaivorykštę,
aklas budelio kirvi,
tavo nukirstos galvos
nemirksėdamos suposi
debesų augaluos,
o jų kūnai suvytę gulėjo,
kol pavirto į vynmaišius –

liūdesio šitas svarumas,
neišgertas prarūgsta,
kad daugiau nematytų
parko pakraščio krūmo
ir kas esti už jo,
kad daugiau negirdėtų,
nes šitos valandos
jokie geiduliai neištrins.