Literatūra

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

Lašas poezijos klaidžiojantiems iliuzijoje

Virginijos Kulvinskaitės apsakymų rinkinio veikėjų istorijos toli gražu neprimena sėkmingo gyvenimo modelio: kalbama apie negatyvius išgyvenimus, nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, priklausomybes, polinkį į destrukciją ir pan.

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Vėl knygos

Palyginus su prozininkais, poetai yra tinginiai. Prozos rašymas – sunkus darbas ir dauguma poetų tiesiog per silpnų kinkų, kad tuo užsiimtų.

EGLA MIKALAJŪNĖ

Jis pasiskolino iš manęs Valerijos Solanas „Vyrų sunaikinimo manifestą“ ir negrąžino

Vis dėlto manęs jis dar niekados nesumušė, tik sykį bandė nustumti nuo dviračio, kai jo kolegos akivaizdoje pasakiau, kad jis man melavo. Melavo, kad negeria.

ROKAS LINKEVIČIUS

Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“: gyvenimą įprasminanti atmintis

Istorinės literatūros kokybę lemia autentika. Autentika pripildo kūrinį nepamainomos prasmės, suteikia tam tikro metafizinio tvirtumo. Kūrinio siužetas, susipynęs su emociškai įkrautais pasakotojo išgyvenimais, perteikia pasakojimą, kuris yra gyvas, žmogiškai neracionalus [...].

EGLĖ ELENA MURAUSKAITĖ

●

Įsisegu tave į širdį
Kaip deimantinę segę
Skausmas smeigia kiaurai
Bet kaip gražiai blizga

PAULĖ STULGINSKAITĖ

●

sniegas,
į kurį
žvelgėm abu, –
ar iškrito?

MIGUEL HERNÁNDEZ

Svogūno lopšinė

Juodbruvė moteris
mėnulio srovelėm
savas gyslas lieja
bado lopšelin.
Juokis, vaikeli,
tu prarysi mėnulį,
kai jau bus metas.

PEDRO JUAN GUTIÉRREZ

Užverstas šūdais

Gerai uždirbdavau, o kai švirkšdamas tas ilgėliausias čiurkšles pravėręs burną imdavau dejuoti užvertęs akis ir pakildavau nuo kėdės lyg stabo ištiktas, pydarai grumdavosi tarpusavyje, norėdami išsimaudyti mano sėkloj lyg karnavale…

JUAN JOSÉ MILLÁS

Laikinasis įdarbinimas

– Kokių žmonių ieškote? – paklausė.
– Nežinau, gal sekretorės ir poros arba trijų žmonių, kurie atsilieptų į telefono skambučius.
– Tokiems darbams turime žmonių, turinčių po aštuonis diplomus, kalbančių septyniomis kalbomis.

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Apšvietimas

Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos…