Literatūra
Kalnai rudenį
Paveikslas buvo tamsžalio kolorito. Per slėnį vingiavo upė, ją kirto tiltai, paupy šen bei ten buvo kaimelių, o viršuje apsupta tirštų baltų rūkų dunksojo milžiniška uola. Lengvais potėpiais nutapytų kalnų žaluma, tarsi ką tik atgaivinta lietaus, kontrastavo su vietomis raudonuojančia rudens lapija – žodžiais neįmanoma apsakyti to grožio. Nors didingos kompozicijos, drąsių potėpių ir gyvų spalvų, paveikslas buvo kupinas senoviško subtilumo.
Penkios knygos apie karą
Kalbinama britų filosofo ir filosofijos populiarintojo Nigelio Warburtono, geriausias knygas apie karą išskyrė ir daugiausia etinių dilemų aspektu aptarė Oksfordo universiteto politinės filosofijos profesorė CÉCILE FABRE (g. 1971), besispecializuojanti teisingo karo doktrinos, užsienio politikos etikos, paskirstomojo teisingumo teorijų ir kt. srityse.
Rumba
Sukasi ritasi tiksi
Tuščiavidurė
Rumba vasaros
Prieblandos šokis
Nerimastingai
Vėtrungės moja į krantą
●
O štai knyga…
Bet tokia knyga
Kad net prie delnų prilipus
Iš „Raudonos atsisveikinimų knygos“
Iš namų išeiti šitaip: uždaryti langą.
Patikrinti, ar viryklė išjungta.
Kvėpuoti.
Pakelti autobuso bilietą, nukritusį ant svetainės grindų.
Užeiti į miegamąjį, kur nereikalinga dvigulė lova jau išnešta į kraustymo furgoną.
Žmogus iš Sipjero
Sipjere, Vilko slėnyje, laikas teka lėčiau negu kitur. Jis sakytum suspaustas tarp Šeirono masyvo, virš kurio stiepiasi Jeruzalės kalnas, ir Kosolio plokštikalnio, kurio mėnuliškas pavidalas vilioja astronomus. Toje lėtoje švytinčioje erdvėje laikas susigaužia pats savyje, sunkdamasis šykščiais lašais.
Mašinisto memuarai
Atmintis yra siaubas: nekviestas svečias, neleidžiantis tau jaustis kaip namie. Atmintis ir yra tavo, ir tau nepriklauso – ji gyvena savo atskirą gyvenimą. Atmintis vienu metu ir intymi, ir nutolusi. Atmintis viską ir sudėlioja į vietas, ir neatstatomai sujaukia. Atsiminimai veikia kaip sapnas: užrašyti arba papasakoti jie tampa kažkuo kitu, svetimu.
Aš šoku
Iš esmės pati atėjau tiesiai jiems į rankas.
Ne itin slėpiausi ir ne itin bėgau. Žinojau, kad tai kada nors įvyks. Sklandė toks šiurpus pusiau juokelis, pusiau tiesa: „Nesėdėjai – vadinasi, ne baltarusė“, ir aš jaučiausi labai panašiai. Šitiek mano draugių jau atsėdėjo savo paras – kuo aš prastesnė? Jos ištvėrė – ir aš ištversiu! Bus įrašas manajame aktyvistės gyvenimo aprašyme. Palavinsiu atsparumo stresui įgūdžius.
Skaitymas yra mano pabėgimas
Viename „The New Yorker“ numeryje radau karikatūrą – akiniuotas jaunuolis, gulintis ant kalėjimo gulto su knyga rankose, sako skylę sienoje prakirtusiam kitam kaliniui su virve rankose: „Ačiū, ne. Skaitymas yra mano pabėgimas.“
Gyvenimas lyg vienadienė lelija
Žmogaus gyvenimas [Virginios Woolf] „Bangose“ vaizduojamas lyg šviesos ir tamsos žaismas, kai staiga bet kokias abejones išsklaido visa apimančio suvokimo blyksniai, paskui vėl sugrįžtant įprastoms formoms.
