DOMINYKAS NORKŪNAS. Eilės

Pakrantėje

Dienos velnio ratuos ritosi,
žmonės žalvario veidais
rinkosi pakrantėje
bangų mūšos paliudyt –
ugnis jų makaulėse,
dvasios,
labos ir piktos,
ertmėse tarp šonkaulių;
anapusybės bučiniai
leidosi ant kūnų,
votimis nueidami,
palikdami tik tai,
kas nemiršta;
šmėklos dumblių,
vėjo ir smilčių
raizgės apie sąnarius
prisilietimais didžiojo švitesio;
Dienos velnio ratuos ritosi,
kažkas vaidenos ir todėl
buvo tikras,
vėrėsi pasauliai, plytintys
akių vidinėj pusėj,
obolai po liežuviais
lydės,
kai griaudėjo sąmonė,
bangų mūšos
nugludinta,
ir gaudė urnos
žalvario veidų.

Iš nežemiškumo manifestacijų

I

Apanglėję smegenų monolitai,
suartėjantys
su versmėm galaktinių
ūkanų,
vakuuminės beprasmybės
atverty
sužiba tylia ekstaze,
nužengiančia
į elektroninių paukščių
pašnekesį,
lakstantį paranojinėm medijom
ir pleišėjančiais įtrūkiais
gatvinės trombozės
krešuliuos,

II

seisminėm vibracijom
dūzgia
gelžbetony sustingdytų
patirčių
mikroscheminės sankaupos,
pasakodamos
apie dirbtines apvaizdas,
įžiebiamas
nevilties ritualinėj
hermetikoj,
apie dievus ir pranašus,
kuriuos, jei galėtų,
bemat užmuštų,
tos bejėgės draiskanos, keliais
šliaužiančios
liudyt slėpinius komunalinių
pamaldų,
surištos
prievartos armatūriniais
saitais
šitam
gelžbetoniniam
vidurių užkietėjime –
trapios ir beprasmės
kaip uždažomi
grafičiai
purgatoriumo
skliautuos;

III

Elektroniniai paukščiai
gieda
nežemiškumo koduos
įrašytais
paskutiniais patepimais,
lūžiais atvirais,
pakasynų eisenom,
sausgyslėm sutraukytom
ir šamaniškais
transais,
Proto narvely
blaškos angelas
rūkstančiais sparnais,
veidu,
tiko traukomu,
ir plaučiais, apgyvendintais
pagoniško panteono,
ištrūkstantis,
išsprogstantis
grigališkom giesmėm,
sutartinėm
ir black-metal
katatoniniais košmarais
ir vėl susitraukiantis,
puolantis
į indą pašvęsto
vandens –
jo dugne,
anglim nuėjęs,
nusėda
sparnuotas skeletas,
atsiveriant
befantomiams horizontams,
didesniems ir kraupesniems
nei stabai,
kuriems lenkeis
ir kuriuos
nugriovei;

IV

Nusviesti į vienišą, uolėtą dykumą,
užplikomą
užgesusių žvaigždžių šviesa
pradingusių planetų
vėsoje, kai
šerkšnotoj begalybės nišoje
plyšauja
alkanos kraterių gerklės
praregėjimų garais,
prasilenksim jų
psichodeliniuos dūmtraukiuos
ir eilutės, prabrauktos
ir nubrauktos,
sukibirkščiuos tarpusavio
jungtis
nebylioj sąmonės emanacijoj;

Žiogo žiojinčioj aky tyvuliuoja
priešistorės pilnatys,
giedančiai kliedinčios prodainiu
deivių senovinės nakties,
ir sprogimai visatų, knibždančių smiltyse,
aidės ir kurtins,
bus mums vienatiniai ir
neišdildomi.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.