Literatūra
Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]
Žiūrėti į tavo veidą…
Prie viešojo kelio
Scenoje spengianti tyla. Visi laukia, kol pasirodys Marcelijus. Marija sugalvojo statyti spektaklį pagal Marcelijaus Martinaičio „Pilkapį“. Jis vadinasi „Prie viešojo kelio“. Jau po septynių penkiolika, o Marcelijaus vis nėra. Reikalingas jo leidimas, palaiminimas. Prie scenos tarp kolonų padengtas stalas su sausainiais ir arbata – aktoriams vietos iš šonų, o Marcelijui – galustalėje.
Naujieji metai
Ankstyvas pirmosios naujųjų metų dienos rytas. Antanas jautėsi išsekęs. Pažiūrėjo pro langą į savo kiemą. Pamatė du balandžius. Pagalvojo, kad tų purvinų paukščių gyvenimas turbūt šimtus kartų geresnis už jo paties. Nuėjo į tualetą. Apžiūrėjo savo veidą veidrodyje. Labiausiai norėjo sulįst į unitazą ir nuleisti save kanalizacijos vamzdžiu. Pamėgino išsišikt. Bent dalį savęs nuleistų.
Džiákūzy
Lionginas, tiesios marmurinės nosies link šešiasdešimtmečio artėjantis barzdočius, kopėtėlėmis nusileido į drungną baseino vandenį, kuris dėl plytelių spalvos atrodė idiliškai mėlynas, lyg Sicilijos pliaže. Stengėsi atrodyti besijaučiąs visiškai komfortiškai, bet visgi baseinas rodėsi esąs keistas sprendimas trijų brolių bei dviejų jų žmonų susitikimui. Nors pirtis, aišku, smagu. O komplekse pirtys buvo net keturios – rusiška, turkiška, kaimiška (niekuo nesiskirianti…
„Mąstytojas, tarp mąstytojų pirmas“
…Lemas suformuluoja ir išsprendžia „teleportacijos paradoksą“ – gerokai anksčiau už Dereką Parfitą, kuris jį išgarsino. Jei ponas Smitas įeina į kabiną, yra išskaidomas į atomus, vėl iš jų surenkamas kitoje vietoje ir išeina iš jos nepažeistas, prisimindamas viską, kas jam nutiko, ar galima tvirtinti, kad tai tas pats ponas Smitas?
Šuns senis
Protingavimai (20)
Kaip mokytis lietuvių kalbos, arba linksmai liūdnas vadovas pradedantiesiems
Lietuvių kalboje yra tik trys laikai: praeitis, dabartis, ateitis. Dėl praeities nerimaujama, dabartis gąsdina, o ateitis kelia siaubą.
Juodasis meilės šuo
Gatve pavadinti per daug garbės. Ta gatvelė – žvyruotas duobėtas šunkelis, akligatvis. Užeini į tokią buvusių sodų gatvę ir iš karto pamatai šiltnamį suskilusiais stiklais, prie kurio sėdi vos paeinanti moteriškė. Šiltnamį statė jos Petras, kuris mirė prieš dešimt metų. O moteriškė, lyg pamiršta mirties sąrašų angelų, vis kvėpuoja. Senė atėjo, manė, pasitvarkys, o dabar sėdi ir nepajuda. Sveikatos…
