Iš lenkų poezijos [Wat, Miłosz, Kofta]

 

ALEKSANDER WAT

(tikr. Aleksander Chwat, 1900–1967)

 

Gyvatės ir žiogai visi geruoju

 

Gyvatės ir žiogai – visi geruoju

Mūs sodo rojuj.

 

Šlovė ir skurdas laikosi už rankų

Kylant į dangų.

 

Bekraštė plynė, okeano goža

Miegui paruošia.

 

Ir lopšine žmonos rauda jau tapo

Prie mano kapo.

 

Berklis, 1965 m. vasaris

 

 

CZESŁAW MIŁOSZ

(1911–2004)

 

Susitikimas

 

Priešaušrį važiavome užšalusiais laukais,

Raudonas sparnas kilo, dar naktis.

 

Staiga prieš mus prabėgo kiškis,

O vienas mūsų parodė į jį ranka.

 

Tai buvo seniai. Šiandien nebegyvena

Nei kiškis, nei tas, kurs rodė į jį.

 

Mano meile, kur esti, kur eina

Rankos švitesys, bėgsmo kryptis, grumsto šlamesys –

Ne iš graudulio klausiu, bet iš susimąstymo.

 

Vilnius, 1937

 

 

Nusisekęs gyvenimas

 

Jo senatvė sutapo su skalsos metais.

Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.

Rodės, jog išsilygina metų laikai,

Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.

Net atokiausios provincijos nekariavo.

Kartos augo artimiesiems paslaugios.

Niekas nesišaipė iš gerosios žmogaus prigimties.

Skaudu buvo atsisveikint su tokia atgimusia žeme.

Jis gėdijos savo geliančių dvejonių

Ir džiaugės, kad drauge su juo išnyks ir sopulinga atmintis.

 

Praėjus dviem dienom po jo mirties, uraganas nusiaubė pakrantes.

Ėmė rūkti šimtą metų snaudę vulkanai.

Lava užliejo miškus, vynuogynus ir miestus.

Ir prasidėjo karas mūšiais salose.

 

1975

 

 

JONASZ KOFTA

(tikr. Janusz Kafta, 1942–1988)

 

Kalba apie mąstymą

 

Nemaža mūsų ankštas pasaulėlis

Spaudoj, mene, versle kvailysčių krečia,

Kurių išvengtume, jei valandėlę

Mes pamąstytume ramiai iš pradžių.

Ilgai mąsčiau įtempęs protą,

Net raukšlės atsirado ant kaktos.

Tai kas mąstyti mums neduoda?

Ko gero, smegenys, kaip visados.

 

 

Vertė Lanis Breilis