Namastė*

Laiškas iš Indijos

VAL­DAS PA­TUM­SIS

Manori, Maharaštros valstija, Indija. Autoriaus nuotrauka

Ky­lan­ti, li­pan­ti per­džiū­vu­sion pa­kran­tėn van­de­ny­no jū­ra, ga­lin­gai al­suo­da­ma ir vėl at­gai­vin­da­ma ato­slū­giu smė­lin įsi­rau­su­sius smul­kius kra­biu­kus ir ki­to­kius gy­vius. Ne­pa­žįs­ta­mo­ji sū­rio­ji Ara­bi­jos jū­ra, po­tvy­niais ir ato­slū­giais žai­džian­ti lyg vai­kas smė­lė­ta­me ir ak­me­nuo­ta­me pa­plū­di­my­je. Nu­slūgs­ta, at­si­trau­kia, pa­lik­da­ma pa­čią smul­kiau­si­ą­ją gy­vū­ni­ją sku­biai kas­tis kuo gi­liau. Sau­lei pa­džio­vin­ti, pa­kai­tin­ti grub­lė­tus kran­tų ak­me­nis, at­ver­ti nu­ste­bu­sioms, pri­si­mer­ku­sioms akims iš­ska­lau­tas, me­tų me­tais ak­me­ny­se ban­gų ban­ge­lių iš­skap­tuo­tas rie­ves, ka­na­lė­lius, duo­bu­tes. Bet ne­il­gam – po de­šim­ties dvy­li­kos va­lan­dų at­plau­kia ara­biš­kai per­si­škai in­diš­ka gel­mių die­vai­tė ir vėl glos­to ka­lė­diš­kai nu­si­tei­ku­sių ke­liau­to­jų ko­jas, geis­da­ma te­ške­na­si. Na­mas­tė… ak tam­sia­a­kės, juo­dap­lau­kės, ru­da­o­dės mum­ba­jie­tės. Pa­slap­tin­gai su sa­riais skren­dat ban­go­mis ir jū­sų žvil­gan­tys juo­du­mu plau­kai ka­so­mis iki juos­mens iš­plau­kia su ato­slū­giais, at­min­tin su­grįž­da­mi po­tvy­niais, už­lie­da­mi be­si­gro­žin­čius žvilgs­nius. Len­dam po ko­ko­si­nėm pal­mėm, ne­leng­va vi­du­žie­my ga­ly­nė­tis su in­diš­ka sau­lu­že: kū­nai spir­gi­na­si, bur­nos džio­vi­na­si, lie­žu­vis vis pa­tik­ri­na slops­tan­čių lū­pų drus­kin­gu­mą. Nu­si­tve­ria­me veik­les­nio te­ni­si­nio, ka­muo­li­nio ir bad­min­to­ni­nio po­il­sio. Run­gia­si lie­tu­vai­čiai ir par­s­ai**. Spal­vin­giau­siais sa­riais ap­si­taisiu­sios, klos­tėm lyg smil­ka­lai ple­ve­nan­čiom, rai­bi­nan­čiom lie­tu­viš­kas pa­jau­tas, par­sės taik­liai smū­giuo­ja bad­min­to­no skrai­du­ką. In­diš­ko pu­siau­jo žie­ma – troš­ki­nan­ti. Mik­lūs pirš­tai nu­smai­li­na įgu­du­siu ju­de­siu ko­ko­so vai­sių, nu­rė­žia vir­šų, įki­ša į sul­tis šiau­de­lį, vai­ši­na – gai­vin­ki­tės.

Tems­ta, pa­ste­bi­mai su­tems­ta, jū­roj prieš nu­skęs­da­mas il­ge­sin­gai pa­si­su­pa sau­lės dis­kas, ne­ju­čiom iš­si­ke­ro­ja, ap­gau­bia tam­sy­bių pa­slap­tin­gi še­šė­liai, at­merk­da­mi žvaigž­džių akis, virš pal­mių rū­pes­tin­gos ran­kos pa­ka­bi­na jau­kų­jį mė­nu­lio pil­na­ties ži­bin­tą. Pal­mė­se su­kly­kia, su­čirš­kia ne­ži­no­mi paukš­čiai.

___

* Hin­di kal­ba: pa­si­svei­ki­ni­mas, at­si­svei­ki­ni­mas.
** In­di­jo­je gy­ve­nan­tys per­sai.