Variacija paslaugų biuro tema

Morbidamente (it. švelniai, lipšniai)

 

Klientė. Nu, aš nežinau, nu, man ta tyla spengianti, tai jinai labai jau, kaip pasakyt, kai kiekvienas garsas girdėt. Pagaliau, tai susitinka, kaip Jūs žinote, giminės, artimieji, kurie dažnai būna nesimatę ilgai ir pradeda… kažkokios tai kalbos siejasi su giminyste, vaikais, anūkais ir visas šitas šurmulys, nu, atsiranda prie to… prie viso šito dalyko. Tai muzika kažkokį duoda foną, kuris trupučiuką užgožia savotiškai. Ir ta spengianti tyla, aš nežinau, nu, būtų nelabai…

Klientas. Mhm.

Klientė. Aš, taip pasakius, kad man Mačernį. Griežtai. Jis mano pats mylimiausias poetas, kuris labai trumpai gyveno. Nu, iš Šarnelės kaimo, iš Žemaitijos. Tai va. Aš tai norėčiau, kad man skaitytų Mačernį, kadangi šitas Bialobžeskis kaip tik skaito Mačernį, nu ir vat, o jei norėčiau kokią muziką, tai norėčiau – tango. Tikrai, mano pati mėgstamiausia muzika ir, galvoju, Piacolos ten tokie, tokie išraiškingi… tai nėra vien tam tam tam tam, ne vien tai, bet yra labiau toks… nu, tai galvoju, kad tai būtų gražu.

Klientas. Man norėtųsi tos muzikos, kuri kiek galima mažiau ne tai, kad lįstų į akis, bet, nu, kiek galima mažiau smukdytų, nežinau… optimistinės gal kažkokios tai. Man jau geriau norėtųs, kad nebūtų tų tokių pabrėžtinų, nežinau, kaip vadinasi – mažorai ar minorai, tų tokių?..

Klientė. Minorai.

Klientas. Minorų minorai. Kad nebūtų minorų. Tai vat. O aš asmeniškai, tai muzika man… aš pats kadangi esu šalininkas tokios daugmaž, daugiausiai klausau, aišku, elektroninę muziką, ne komercinę elektroniką, bet tokią, nu, žodžiu, ten kryptis intelligent dance music, tai ne šokių muzika, bet, nu, tokia rami, ne komercinė elektronika, ten ambientai ir taip toliau. Nu, tai vat, aš asmeniškai… mane tokia muzika labiausiai ramina, labiausiai atpalaiduoja ir, ko gero, man, aišku, vėlgi ją reiktų rinktis, kaip sakau, tą, ne tą pozityvią, pavasarišką, linksmą ir taip toliau, bet tiesiog raminančią, kažkokią raminančią.

Klientė. O kokia muzika yra čia pas Jus?

Administratorė. Nu, pas mus yra, sakykim, ir įrašyta į diską, ir yra grigališkasis choralas, yra, sakykim, ten Bachas, simfonija, va tokie va, įrašyta, ir mes leidžiam salėj, ir tiesiog žmonės, nu, nori ten, kaip pasakyt, nori, tiesiog, jeigu nebūtų tos muzikos, tai salėj būtų labai tylu. Nu, taip, taip, yra tokia paslauga – gedulinga muzika ir ten mes, jinai yra įrašyta į diską, nu, ir groja, ir viskas, va pas mus va tas vat. Paklausiam žmonių, ar norite Jūs, sakykim, ten ar kad klasika, ar kad grigališką choralą, va taip va, ir tada paleidi, nes paleidi ir jisai groja ištisai. Visą laiką ta muzika salėj.

Klientė. O kaip su giedojimu?

Administratorė. Būna, kiti nenori tų giedojimų visai, bet aš galvoju, kad kiti nenori tų giedojimų dėl to, kad girdi tuos, nu, būna, kad gieda, nu, baisiai, tikrai yra tie liaudiškai. Rėkia tos bobulkos, tai aš ir pati išvaryčiau, tiesiog. Nu, būna visokiausių, suprantat, tų giedorių. Bet, nu, vargonėliais, sakykim… va, pastebėjau per dvylika metų, kad žmonės dauguma pradėjo nešti, nu, vat tų giedorių, sakau, ten, būna, kviečia, bet čia nuo šeimos priklauso, nuo žmonių grynai. Bet yra, neša, daugiau duoda pinigais žmonėm. Va ką. Ta prasme, į laidotuves. Tai, nu, yra aišku, jeigu yra… labai dar skiriasi lenkai, lietuviai, nu, vat irgi tos, kad ir tautybė, bet skiriasi. Lenkai daugiau tų gėlių, daugiau tų vainikų didelių. Jie jau nuo senų laikų. Bet yra jau, kad duoda daugiau žmonės pinigais. Ir iš tikrųjų tai taip ir turėtų būt. Ne tos gėlės, nes su tom gėlėm, bet… nes laidotuvės brangiai kainuoja dabar ir, ta prasme, tikrai protingiau nupirkti, sakykim, duot kokių ten dvidešimt penkiasdešimt litų ir ten vieną šakelę tų gėlių negu tuos vainikus. Tai čia tikrai vat tas vat. Pinigais duoda jau, jau yra ta prasme ta tendencija, kad daugiau pinigais.

Klientė. Mhm, dar norėjau paklausti apie kainas, dėl kainų, kodėl vat, kaip Jums atrodo, tos kainos keičiasi, jos didėja ir tas muzikos pasirinkimas tikriausiai priklauso irgi nuo kainos?

Administratorė. Taip. Kainos didėja dėl to, kad tiesiog, nu, viskas brangsta, nu, kaip pasakyt, vis tiek brangsta ir maisto produktai, viskas, aišku, didėja ir čia didėja kaip, sakykim, kainos. Ir kainos didėja dėl to, kad pakėlė biškį ir tą pašalpą kelia, kas, nu, kas kažkiek laiko. Nes buvo kažkada tai keturi šimtai aštuoniasdešimt, septyni šimtai trisdešimt ta vienkartinė pašalpa, dabar yra tūkstantis keturiasdešimt, kur duoda valstybė. Nu, tai tiesiog, aišku, kelia ir visi kelia, taip tada vat, nu, taip va. O kainos yra tikrai nemažos ir, ta prasme…

Klientas. O dar vat dėl tos kainos, ar skiriasi gyvą muziką pirkti ar įrašą paleist?

Administratorė. Tai šita tai skiriasi, taip, už tai, kad, sakykim, liaudiški tie giesmininkai, nu, liaudiškai, tai čia ateina kur moterys giedot, tai jos ima, sakykim, už tą giedojimą – keturi šimtai.

Klientas. Mhm.

Administratorė. Nu, šitą, bet jos moka staliuko mokestį, yra toks staliuko mokestis, moka mums šešiasdešimt litų, nu ir, ta prasme, tai jos, yra tokia kaina, yra profesionalai, jie ima ten valanda šimtas aštuoniasdešimt, kiti du šimtai, smuikas du šimtai. Nu, tai, aišku, čia plius papildomai žmonėm dar reikia mokėt už tą muziką, galbūt kiti neima už tai, kad pinigų neturi. Būna visaip, nes, aišku, čia susidaro sumos jau nemažos. Šitiem visiems. Kas vat, sakykim, jeigu ten neturi pinigėlių, tai jie galbūt užsileidžia tą foną, nors kartais, nu, retai, bet kartais net ir nereikia fono, bet jau čia grynai jie dėl pinigų.

Klientas. Mhm.

Administratorė. Tas fonas kainuoja penkiasdešimt litų, tai, aišku, kitiems ir tas penkiasdešimt litų daug reiškia.

Klientas. Mhm.

Administratorė. O šiaip tai, nu, dažniausia tai foną visi ima, tą muzikinį foną salėj visi, visi žmonės ima.

Klientas. Mhm, o ar galima atsinešti savo muziką?

Administratorė. Savo magnetofoną? Būna, bet retai. Buvo, kai leido savo foną, tai jeigu, sakykim, būna urna pašarvota, tada žmonės atsineša savo kompiuterį ir leidžia ten tas nuotraukas, sakykim, ant sienos ir būna kažkoks jų fonas. Yra groję ir džiazą vieną kartą, patys va taip va norėję, yra va taip va. Bet, nu, čia retai.

Klientė. Retai.

Administratorė. Retai, retai, retai jau būna.

Klientas. Mhm.

Administratorė. Dabar vidutiniškai, jeigu nori palaidot žmogų, tai turi turėti, be gedulingų pietų, be mišių kunigui, – nu, penki tūkstančiai.

Klientė. Mhm.

Administratorė. Tai čia dar be gedulingų pietų… nu, Vilniuj, jeigu reikia pirkti vietą, normalios laidotuvės – dešimt tūkstančių turi turėt.

Klientė. Mhm.

Administratorė. Dešimt tūkstančių, čia yra tokia kaina. Nes, nu, vietą pirkti tai kažkur yra dešimt tūkstančių. Nu, tai dabar galima… moki lizingu, išsimokėtinai, kaip nori, vienu žodžiu.

Klientė. Tai čia kaip ir, nu, normalus gyvenimo etapas, taip kaip vat santuokai išleidžiam?

Administratorė. Taip taip taip.

Klientė. Daug, taip ir čia?

Administratorė. Taip, laidotuvės brangiai jau dabar. Nu, tiesiog kas neturi pinigų, tai, būna, dar kaip iš šaldytuvo tiesiai į kapus veža, nešarvoja. Taip, kas neturi pinigų, tada tik aprengia, nuperka pigiausią karstą, nes vis tiek rengia, visą laiką rengiama, net ir kremuot vežant rengiamas kūnas, kad ir degint. Nu, pilnai rengiama. Tai, ta prasme… šitą tai reikia vat, kad aprengt, tai tiesiog vat rengiama ir būna, sakau, iš šaldytuvo tiesiai į kapus būna vežama, va šitaip va. Bet irgi kainuoja, vis tiek kainuoja katafalkas, kainuoja duobės kasimas, neužtenka tos pašalpos, tūkstančio keturiasdešimt, jokiais būdais.

Klientas. Nu, taip, kur dešimt tūkstančių?

Administratorė. Taip, neužtenka tikrai niekaip. Tikrai tikrai neužtenka.

Klientas. Mhm.

Administratorė. Nu, tai va tokie va.

Klientė. Mhm, o dėl srities, kad vis tiek tai parduotuvė čia specifinė ir paslaugos yra specifinės…

Administratorė. Nu, tiesiog pripratau. Aš esu dirbus pardavėja, bet dirbau Naujoj Vilnioj, ten „Maximoj“ buvau dirbus pardavėja, nu, čia yra… nu, pripratau, kažkaip iš pradžių, nežinau, man tik buvo kas baisu, kai atėjau dirbti, tai buvo baisu, kai reikėjo, reikia rankas, kojas atrišti. Nes, nu, ne visi žmonės patys atriša, yra rankos, kojos mirusio žmogaus surištos ir tiesiog vat tas man buvo prisiliest, tik pradžioj, o daugiau – pripranti, tiesiog pripranti ir viskas, kažkaip žiūri kaip į darbą.

Klientė. Mhm.

Administratorė. Nu, tai tiesiog, nu, taip ir dirbi vat taip savo tą darbą.

 

Pagal lietuvių liaudies žodžius aranžavo

Vidas Dusevičius