GINTARĖ ADOMAITYTĖ Tą birželio dieną į mane žvilgterėjo Selma Lagerlöf – Lietuvoje, Vilniuje. Ir ne vieną kartą, kelis. Banko tarnautojo rankos mikliai skaičiavo banknotus, ant dvidešimties kronų kupiūrų glūdėjo rašytojos atvaizdas – ji skrybėlėta, prašmatni, inteligentiška, jauki.

RAMUNĖ BRUNZAITĖ Kai galvoju apie salas, prieš akis išnyra Laputa, skraidanti „Guliverio kelionių“ sala-šalis, kurios pavidalas tikriausiai materializavosi sąmonėje iš vaikystėje matytų iliustracijų.

JŪRATĖ VISOCKAITĖ Skaitau dienoraščių – storų, po šešis šimtus puslapių – dvitomį (С. А. Толстая, Дневники. 1862–1910, M.: Худож. лит., 1978). Sofija Andrejevna Tolstaja, Liovuškos Tolstojaus žmona, juos rašė penkiasdešimt metų.

GEDIMINAS MILAŠIUS Visada tenka nuo ko nors pradėti. Pradėti muiluotis kūną duše nuo kokios nors konkrečios kūno vietos, kąsti pirmą sumuštinio kąsnį, pradedant nuo kurio nors krašto, parašyti kokį nors pirmą žodį, sakinį…

REGINA RAGAUSKAITĖ Pavadinimas mane suklaidina. Roberto Rowlando Smitho knygoje („Pusryčiai su Sokratu“) apie Sokratą – kaip jauką – vos užsimenama, ir tik įžangoje. Toliau – įvairiausių filosofų ir psichologų minčių kratinys: kasdienę rutiną bandoma įvilkti į filosofinį rūbą. Ir gana sėkmingai. Sudomina.

ALEKSANDRA FOMINA Kas galėtų man paaiškinti, kodėl gražiausios metaforos ir šmaikščiausi posakiai lenda į galvą būtent tada, kai guliu lovoje ir jau esu beveik užmigusi?

ALVYDAS AJA Atbėga lapė – kabal kabaldai, uodega kaip kanapė – kabal kabaldai… …pati lapė – aukso ližė, o lapinas – vario buožė… Iš lietuvių liaudies dainų

INGRIDA JONUŠIENĖ Eksperimentas su asmenine patirtimi, kaip ir viskas šioje žemėje, prasidėjo visai neplanuotai. Kažkurioje knygų mugėje, Lietuvos knygų atlaiduose, varčiau, vėliau jau ir rimtai analizavau fotografijų albumą „Tremtis prie Manos upės“.