LiteratūraEsė

Pretekstas

DAINIUS VANAGAS Ant pakylos jau šmėsčioja pieno ąsočių orkestras. Jų muzika – išsiliejimas. Tačiau disonansai, kuriuos kurs nedarnūs baltų upių varvėjimai, įvyks tik rytoj, o juos skaityti galima jau šiandien. Taigi norintieji darkyti muzikinę temą ryt tegu sliūkina į artimiausią paveikslų galeriją ir tekelia šurmulį, o nuosaikieji tegu romiai leidžia nutikti, kas lemta.

Padange pylėsi paukščiai

KĘSTUTIS NAVAKAS Padange pylėsi paukščiai, lyg kas būtų pažėręs saują plunksnuotų monetų, kai kurie skrido uodegomis į priekį, vėjas šiaušė plunksnas, o jiems ant nugarų stovėjo labai maži žmonės, lėtai sukdamiesi – taip sukasi rakteliai mechaniniuose žaisluose.

Tacitas požeminėje stotyje

ALEŠ ŠTEGER Kiaurą valandą trukusi kelionė iš Berlyno priemiesčio Charlottenburg į Prenzlauer Berg praskriejo akimirksniu, skaitant vietinių barų pavadinimus. „Schwarz Sauer“ („Juodoji rūgštis“), „Entweder oder“ („Arba arba“), „Flotte Frieda“ (tarkime, „Fyfa Frida“), „Babel Berlin“

Visi laiškai – žirafos

Labas taškas. Žmonės be žmonų ir žmonės be vyrų taškas. Taškas čia ir būtų moksliška išeitis kablelis, be jo darkytumeis be saiko kablelis, vynu prakaituotum apie žmones be žmonų ir žmones be vyrų taškas.

Senjorai

MARIUS RAUBA Kartais pasikalbu su kiemo senjorais. Jaunesni visada skuba, jie itin svarbūs patys sau, tikrų ir tariamų rūpesčių blaškomi, užtrenkia automobilio dureles ir išlekia velniai žino kur, nors, jei paklaustumėte, atsakytų, kad su reikalais.

Visi laiškai – žirafos

Miela drauge, Jūs kaip Mikalojus Konstantinas. Jis kažkoks aseptinis, antibiotinis, bijantis užsikrėsti žmonėmis. Jam jau geriau rexai, palmės, piramidės ir žirafos. Jam jau geriau jūra miške. Kur žmonės?

Menas automobiliuose

VIDAS POŠKUS Po to, kai Le Corbusier pasakė, kad namas yra automobilis gyventi, niekas negali nerimtai vertinti šių susisiekimo priemonių. Automobilis iš tikrųjų yra ta vieta, kurioje ne vienas šių dienų pilietis praleidžia didelę dalį gyvenimo.

Visi laiškai – žirafos

Mielas drauge, Jūs kaip pelargonija. Priimkite, aštuoniolika metų užsidarius poliariniuos chaosuos mokiaus laukinių paradų, lyriškų jėgų turėjau mažai, jėgų paguost, atvert savo širdį dar mažiau. Buvau farsų meistrė, nes ir svajojau farsus.

Nenoriu vairuoti

DAINA OPOLSKAITĖ Jau kuris laikas įsitikinu, kad esu labai nešiuolaikiška. Tiesiog pasibaisėtinai. Iš šalies žvelgiant, ko gero, gyvenu sunkiai aplinkiniams suprantamą gyvenimą.

Visi laiškai – žirafos

Labas, mano aš. Mūsų daug, prisimerkus – dar daugiau, tačiau stiprūs mes tik po vieną. Tai yra – visiškai užsimerkę. Kai užsimerkiame, galime mumis manipuliuoti, mus anuliuoti, atsimerkdami atsitrenkiam į mus kaip į užvertus vario vartus, už kurių girdisi visa svetimų miestų bjaurastis.