Tapatybė

GEDIMINAS MILAŠIUS

Per tą pačią dieną per keletą valandų pasistūmėjau keliais šimtais kilometrų žemės paviršiumi piečiau. Prieš keletą valandų, prieš pasistūmėdamas, kalbėjausi su žmonėmis, bandžiau šį tą paaiškinti, perduoti, išmokyti. Buvau mokytojas, nepažįstamasis, paslaptingas turbūt atvykėlis, mokantis tai, ko nemoka ar tik pradeda mokytis jie patys. Dabar grįžau čia. Nustojau (veikiausiai dar pakeliui) būti mokytojas, nes nebemokau. Tiesiog esu kartu su žmogumi, su kuriuo būnu čia visada, išskyrus tarpsnius, kai laikinai pasistūmėju į kurią nors pusę. Dabar visai ne nepažįstamasis, ne paslaptingas turbūt, gal tik šiek tiek, atvykėlis ar, tiksliau, „sugrįžėlis“, kuris drabužiuose, paakių raukšlelėse ir delnuose parsiveža vos pagaunamą kelionės, svetimumo, kismo iš ten į čia, iš tada į dabar kvapą.

Ar pastebėjote, kad iš ilgesnės kelionės grįžę artimi žmonės visada atrodo šiek tiek pakitę, tarsi „pakeisti“? Tie patys, bet ir kitokie, šiek tiek kiti. Ar pastebėjote, kaip visai nejučia giliai pilve susirangiusį nerimą dėl artimojo „susvetimėjimo“ mes savaime ir iškart nuslopiname, atpažindami „tą patį“? Ir nerimas mąžta: juk čia – tas pats; truputėlį pasikeitęs, bet tas pats. O gal ne tas pats? Aukštas topolis anapus upės. Riebi žalia lapija labai smulkiai virpa kiekvienu mažyčiu lapeliu, visas jis siūbčioja giliais įtūpstais įkandin vėjo gūsių, nuolat, šiek tiek keisdamas savo formą, visas vis šiek tiek keisdamasis, tolydžio kisdamas. Jei būtų įmanoma matematiškai tiksliai aprašyti kiekvieną iš begalybės šio medžio taškų erdvėje iš visų įmanomų begalinio skaičiaus perspektyvų kiekvienu akimirksniu – ar tuomet per visą jo gyvavimo laiką nutiktų taip, kad bent dukart erdvėje jis visiškai pakartotų save, sutaptų su savim, būtų absoliučiai toks pat, tas pats? O jeigu nenutiktų, ar tuomet jis tikrai tas pats?

Pernelyg nesukdamas galvos net ir stipriai vėjo blaškomą matau aną topolį kaip tą patį. O vis dėlto kas tą patį daro tuo pačiu? Jis pats, linguodamas vėjyje, bet likdamas ten, kur yra? Linguodamas į šonus amplitude, neperžengiančia topolio lingavimui vėjyje leistinų ribų? Kas tokias nustatė, o gal jos nusistatė, nusistovėjo pačios? Jei staiga uraganas, be galo stiprus vėjo gūsis, ir topolis vos ne lūždamas mostelėtų kur kas toliau, nei leidžia nusistovėjęs „normalumo“ standartas? Ar tuomet jis liktų tas pats todėl, kad po to „nenormalaus“ kryptelėjimo jis ir vėl grįžtų į normalumo zoną, sugrįžtų į savo vietą? (O „ta vieta“, pačios normalumo ribos, ar po nenormalaus kryptelėjimo jos liktų tos pačios, ar prasiplėstų?) Kaip ir aš, iš kelionės sugrįžęs čia, vėl tapau tuo pačiu, nors būdamas ten (šiek tiek net ir pats sau) buvau bent truputį kitoks ir kitas?..

Jei staiga medis pasisuktų, loštelėtų į šoną dar stipriau, visomis savo šakomis ir lapais sklandžiai akyse persiformuotų, virsdamas didžiuliu žaliu paukščiu, mostelėtų ilgais žaliais sparnais ir atsiplėštų nuo žemės? Ar tuomet jis vis dar būtų tas pats, ar taptų kažkuo kitu? Tuomet jis tik būtų atlikęs šiek tiek stipresnį nuokrypį erdvėje negu visą laiką iki šiol, linguodamas vėjyje ar lenkiamas uragano. Ar dėl šio nuokrypio jis nebegalėtų likti tas pats? Gal tapatybę čia griauna iš įprastybės ir normalumo mus išmušantis medžio skrydis? Tai, kad jis negrįžta į „savo vietą“? O jei sugrįžtų, nutūptų ir vėl lyg niekur nieko linguotų vėjyje, neperžengdamas anksčiau nusistovėjusios lingavimo amplitudės? Ar visa tai dėl to, kad medis neskraido? Ar tuo momentu, kai mosteli sparnais ir atsiplėšia nuo žemės, jis tampa paukščiu, t. y. kitu?

O vis dėlto kas tą patį daro tuo pačiu? Medį – medžiu, paukštį – paukščiu? Kieno dėka kažkas, kas yra, yra tas pats? Mums atrodo, kad medžiai leidžia šaknis ir neskraido. Kodėl taip yra, kad net jei pamatytume skraidantį medį, – nors mus tai ir labai nustebintų, – veikiausiai vis vien galvotume, kad medžiai neskraido? Regis, neliko kitos išeities, kaip tik paklausti: kas tai yra – medis? Labai gerai pamenu, kad šis klausimas jau ne kartą anksčiau nė kiek nepadėdavo ką nors išsiaiškinti, o veikiau įviliodavo į dar klampesnius samprotavimus. Vis dėlto, jei sugebėtume į jį bent patenkinamai atsakyti, galbūt pagaliau pradėtume suprasti, kodėl, nepaisant anomalijų, stebuklų ir nenormalumų, dalykus, kurie šiaip jau visą laiką bent truputį (o kartais net labai stipriai) skiriasi nuo savęs tokių, kokie jie buvo prieš kelias minutes, atkakliai laikome tais pačiais. Taigi, kas tai yra – medis? Pala! Nepastebėjote nieko keista? Juk pats šis klausimas – kad ir kaip mes į jį atsakytume ir kur kas anksčiau už bet kokį atsakymą – reiškia, kad mes jau laikome medį „tuo pačiu“. Nors dar nežinia, kas tai yra, bet jau iš anksto visiškai aišku, kad tai, apie ką mes klausiame, yra kažkas, kas visą laiką yra tas pats. Kaip tapatybė nepastebėta sugebėjo įsliuogti į mūsų galvojimą dar prieš mums pradedant galvoti apie atsakymą? O gal ji niekada neįsliuogė, nes visada jau buvo ten, tiksliau, čia – mūsų galvojime?

Kad ir kur mesčiau žvilgsnį, kai tik pradėsiu suvokti kažką, kas ten yra, suvoksiu tai kaip kažką, kas yra tas pats. Žaibišku greičiu galvoje perskaičiuoju nežymius to paties nuokrypius, skirtumus, paklaidas, paversdamas visa tai nežymiais nutikimais, kurie nutinka tam pačiam, kurie neišjudina ir nesuardo to paties tapatybės. Tekėjimą įspraudžiu į krantus ir kraštovaizdį, paversdamas jį upe. Garso tęsimąsi sukarpau laiko intervalais ir susegu momentais, paversdamas jį atkartojama melodija. Savo kitybę, būdamas svetur, o paskui grįžęs iš kelionės, tarsi druską vandenyje, išmaišau ir ištirpdau savo biografijoje.

Atrodo, tapatybę visą laiką be atvangos gaminu aš pats, kartu be atvangos gamindamas savo pasaulį. Gaminu to nepastebėdamas kiekvieną savo būdravimo akimirką. Gal todėl miegant sapnuose kas nors gali tuo pat metu būti ir tas pats, ir kitas?..

Norėtųsi nors akies krašteliu pamatyti pasaulį be manęs, daiktus, kokie jie yra, palikti sau patiems. Žinoma, tai neįmanoma. Ir vis dėlto smagu įsivaizduoti neįsivaizduojama.

Gal pasirodytų, kad „daiktai“ yra viso labo mūsų matymo, mąstymo būdas?

O aš pats?

Ar „aš“ nėra mano savęs paties suvokimo būdas?