Kraujas yra mano veidas
PAULIUS NORVILA
Kraujas yra mano veidas. Mano tikroji išpažintis, kurios skonis persekioja netgi tuomet, kai seniausiai nebėra ką ir kam išpažinti. Kraujas yra mano veidas, sakau sau, laukdamas, kada jis pasirodys. Tokiomis akimirkomis kaip ši esu karalius, laukiantis pasiuntinio. Esu karalius, laukiantis karalystės griūties. Esu karalius, laukiantis neužtvenkiamos ir nesuvaldomos upės tekėjimo. Esu karalius. Šiek tiek užsimiršęs, šiek tiek išsiblaškęs, šiek tiek sutrikęs ir todėl kliudęs save, savo pirštą, savo kantrybės taurę. Peiliai mano karalystėje ne visuomet tokie aštrūs, kokie galėtų būti, tačiau tai nereiškia, kad jie niekada nepjauna. Jie pjauna. Jie kalbasi su manimi. Jie pasakoja man apie gyvenimą kitapus jūros. Bet apie tai prabilti galiu tik dabar, kai visos pjautinės žaizdos jau užsivėrė, kai jaučiuosi ramus ir saugus. Tuo tarpu tą akimirką, kai laukiu atitekančio rausvumo, esu parklupdytas. Esu nugalėtas ir beveik žuvęs.
Beveik. Nes kartais kraujas taip ir nepasirodo. Puikiai atsimenu nuostabą, kai ganėtinai platus odos atvėrimas taip ir paliko mane suglumusį. Laukiau neišvengiamo, galvojau apie tolesnius savo veiksmus, tačiau nieko taip ir neįvyko. Nereikėjo skubiu žingsniu palikti virtuvės, ieškoti piniginėje esančio pleistro, nereikėjo ragauti aitraus kraujo skonio. Nereikėjo netgi atidėti kasdienių darbų, t. y. duonos raikymo. Kitą dieną eidamas į darbą, lygiai kaip ir dabar, galvojau apie šį įvykį stebėdamasis savo naivumu. Savo neribotomis galimybėmis.
Tiesą pasakius, dabar jau nesu tikras, ar verta apie tai kalbėti, tačiau tądien tai buvo reikšmingiausia mano patirtis. Mažas priartėjimas prie dievų panteono, kuriame visus įsivaizduoju fiziškai nesunaikinamus. Nes juk negalima sunaikinti idėjos. Negalima uždrausti išskleisti sparnus ir pakilti virš sniego puta nuklotų kalnų, už kurių driekiasi nesibaigiančio žalumo pievos. Idėja yra bene viskas, kas paliečia žmogų ir priverčia jį judėti toliau. Arba sustoti. Idėja yra bene viskas. Lygiai kaip ir panteonas, kuriame ilsisi nesumeluotos būtybės. Gali jas vadinti reiškiniais, kūnais ar netgi absoliutu, tačiau tai nieko nekeičia, nes tiesa yra per daug paprasta, kad suvoktume ją iš pirmo karto. Kad ir kaip to norėtume, mes tiesiog privalome (neapčiuopiamų jėgų esame verčiami) abejoti, kelti klausimus, sukti vieną ratą po kito, kol galiausiai pradedame susidaryti tam tikrą nuomonę, laikytis tam tikros pozicijos, tikėti tam tikru gyvenimu ar jo nebuvimu. Ir tai yra mūsų idėja. Žinoma, kartais ji tokia akivaizdi, kad patikime ja be jokių išankstinių sąlygų. Tačiau net ir tuomet, prabėgus kuriam laikui, dažniausiai jau nesame tokie šališki ir nepalenkiami. Būname jau susigyvenę su savimi ir leidžiame kalbėti siūlantiems kitą nuomonę, tikėjimą ar požiūrį. Štai čia ir suabejojame, paslystame. Štai čia ir prasideda mūsų kritimas žemyn.
Tuomet kiekvieną vakarą mums suskausta širdį ir išrieda po ašarą. Lygiai taip pradeda nesisekti mokslai, plaukai tampa per ilgi, nagai sunkiai karpomi, o žemėlapiai niekaip nesulankstomi. Ir nors nebūtinai šis kritimas toks pastebimas, jis išlieka. Išlieka netgi tuomet, kai viskas gerai. Kai viskas, atrodytų, teka įprasta vaga ir kiekvieną tolesnį epizodą galime nuspėti ar bent jau numanyti. Esame naivūs ir nematome, kad tai jau yra kritimas. Nuostabos nebuvimas. Idėjos nebuvimas. Pažeidžiamumo nebuvimas. Netikėtumo nebuvimas. Kritimas.
Štai čia, niūniuojant dar nenusibodusią dainą, kažkas ima ir užkliudo tavąją ranką. Ši pasiduoda ir peilis slystelėjęs surambėjusiu duonos paviršiumi lengvai grybšteli piršto galą. Ir ties šia vieta – kritimas baigiasi. Tu, žinoma, to dar nejauti. Tu lauki, kol kris pirmasis kraujo lašas, kuris kaip niekas kitas paliudys tavo vienatvę. Tu lauki, kol ateis draugai ar giminaičiai ir pasakys, kad beviltiškai susimovei ir todėl esi išbraukiamas iš visų sąrašų, o tavo giminės medžio šaka jau pleška senelio krosnyje. Ir net jeigu senelio nepažįsti, lygiai kaip ir to, kuris kliudė tavąją ranką, ne(pa)žinojimas neatleidžia nuo gyvenimo, todėl pirmiausiai pradedi įtarinėti save, vėliau – šaldytuvo burzgimą, o galiausiai – kieme aidinčią vaikų žaidimo aikštelę. Pradedi ieškoti kaltų ir tų, kuriems galėtum pasiteisinti ar bent jau pasiguosti.
Tačiau tai netrunka ilgai, vos keturias ar penkias sekundes, nes labai greitai pradedi ieškoti kraujo, kurio vis dar nėra. Buvai jį visai užmiršęs. Atrodė, jis kaip gyvenimas – bėgs ir sunksis per kraštus, ir nuo pirmojo iki paskutinio lašo galėsi pažinti save jo tėkmėj. Tačiau dabar matai – visa tai melas. Kraujo nėra ir nebuvo. Atsidūrei labirinte, kuris neturi išėjimo. Parklupai neparklupdytas. Kraujo nėra, nebuvo ir – dabar jau patiki – nebus. Tik ne šį kartą. Su šiuo suvokimu nustoja virpėti peilis ir pamėgini dar kartą.
Duonos skonis seniai nebuvo toks sodrus. Toks jaudinantis ir persismelkęs tavimi. Duonos skonis seniai… seniai neragavai duonos, kuri iš viso turėjo kokį nors skonį. Skubėjimas – dabar supranti – lygiai kaip atminties praradimas, skonio neturi. Supranti tai kaip niekada aiškiai ir pradedi kilti. Vis dar nežinai, kas ir kodėl kliudė tavąją ranką, tačiau jausmas, kai plaučiai prisipildo šviežio ir gaivaus oro, atperka viską. Ir todėl jau nebekeli klausimų, jau neabejoji. Ir todėl šią akimirką esi tyras ir tikras. Esi idėja žmogaus, galinčio viską. Idėja, sukurianti ir patalpinanti tavyje tokį žmogų. Tokį tave. Galintį viską. Netgi rašyti.
