LiteratūraEsė

Aš, tu ir šuo Šeolas

VYTAUTAS KINČINAITIS Malonu doroti kepsnį prie šventinio stalo. Malonu mirti meilės glėbyje. Malonu spausti bendrakeleivio ranką krentant lėktuvui. Malonu vakare grįžti į jaukius namus ar bent viešbučio kambarį ir, kažkur toli aidint šūviams, nugrimzti į patalą. Malonu stipriai apglėbti bendražygį prieš lemiamą kovą, o Pilėnuose net mirti nuo jo rankos.

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS labas mažoji raide sakai tyla iš antikos ir lyg jaučiu tą tylą ji tarsi visu kūnu į mus žvelgiantis graikų marmuras nors man atrodo kad istorija suklastota ir nebėra nei to marmuro nei tų graikų tik tyla tyla keistos ausų nišos iš kurių nebėra ką išimti viskas jau išimta sunaudota ir sunaikinta

Paklydimai

HAROLDAS BAUBINAS Laiko Viešpats rankoje kalaviją, kruviną visą, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais. Iz 34, 6 Ryte pabudau nuo garsaus riksmo. „Kurva tu nachuj!“ – šaukė senelei pusgalvis dėdė. Dar tik penkta valanda ryto, o ta moteriškė sopančiomis rankomis ir nugara jam ima ir užkliūva.

Judančios šviesos

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ „Niekas tų knygų nebeperka, ir kaip jas reklamuoti?“ – skundėsi vienas leidėjas. „Daryk grafičius ant sienų“, – patariau ir, pati šios minties įkvėpta, tą patį vakarą išsipjausčiau bent kelis viršelių trafaretus. Beje, visai ne jo leistų knygų.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, romantike, aš ir būčiau daug romantiškesnė, jei ne paukštis kečupuotom kojom. Tie paukščiai kečupuotom kojom – keista nesąmonė, iš tiesų tie paukščiai ir aš labai skirtingi, bet kuo mažesnė buvau, tuo buvom panašesni, ir mano kojos vis nulįsdavo į kokią lėkštę, kur kečupas.

Apie kardo logiką

VALGIS (V sūra)* Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo! 48 (44). Mes nusiuntėm Torą, kurioje vadovavimas ir šviesa; pagal ją teisia pranašai, kurie atsidavę, tuos, kurie išpažįsta judaizmą, o rabinai ir knygiai – remiantis su tuo, kas jiems patikėta saugoti iš Alacho rašto, ir jie – to išpažintojai. Nebijokite žmonių, o bijokitės Manęs!

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, akvilibriste, Kaune lyja. Ištisi ežerai krinta į žemę. O dar vakar buvo daug saulės. Per daug. Ugnis ir vanduo, atsidūrę per arti, pasiruošę sudeginti ir paskandinti. Kai tiek stiprios gamtos, kas įrodytų, jog esi gyvas? Bent tiek gyvas, kad ką nors reikštum.

Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ Labas, poete tu, man laikrodžių nereikia, nes aš orientuojuosi pagal pravažiuojančių automobilių spalvas ir numerius. Dabar aš tau pasakosiu, kaip, žiūrėdama į pravažiuojančių mašinų spalvas ir numerius, žinau, kiek valandų, o tu rašyk.

Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS Labas, Akvile, gyvenanti skylamušyje. Sakai, lubos įgriuvo. Gaila, kad ant jų nebuvo Mikelandželo freskų, dabar surinkinėtum jas atgalios, po dulkę, turėtum ką veikti, nebūtų kada skambinėt po zoologijos sodus ir domėtis beždžionių reikalais.

Atminties pelės

DALIA PAULIUKEVIČIŪTĖ Kartais mėgdavau pasirausti senose spintose ir visagališkai ištraukti iš užmaršties kokią senieną. Taip radau knygą, kuri smarkiai pasijuokė iš šio mano nusiteikimo, nors dar negaliu suprasti, kodėl nuolat suvokiu jos buvimo vietą. Kol rašau, ji ramiai guli.