LiteratūraDienoraštis

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2010

Gruodžio 26, sekmadienis. Toliau skaitau Saramago [„Evangeliją pagal Jėzų Kristų“]. Ir toliau tekstas lieka saldus kaip medus. Stilius: paslaptis; tai ironiškas, tai „bešališkas“ kalbėjimas; puikūs dialogai; vizualumas; Jo nuojauta.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuoto dienoraščio fragmentai: 2009

Sausio 14, trečiadienis. Vakar atėjo į galvą, kad būtų gerai kur nors išvažiuoti ir dingti. Pavyzdžiui, įsiprašyti į kokį nors budistų vienuolyną. Manau, kad gal tik kokie du žmonės dėl šito jaustų nuostolį. Įdomu, ar yra Ispanijoje budistų ir jų bendruomenių? Norėčiau būti netoliese dykuminių kraštų. Kažkodėl.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2008

Gegužės 1, ketvirtadienis. Aną dieną eidamas pro vieną namą mačiau daug išsiskleidusių tulpių. Jos buvo išsiskleidusios iki ribos: dar truputis, ir žiedlapiai būtų pradėję virsti aukštielninki. Juodi žiedų viduriukai atrodė kaip herbai.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2007

Gruodžio 30, sekmadienis. Labai svarbu – susitaikyti su savo karma, vadinasi, nebijoti to, kas bus dėl tada ir tada atliktų ar neatliktų veiksmų. Nes karma (mano) – tai aš. Vadinasi, kas bus – irgi būsiu aš. Be to, tik taikiai sugyvendamas su ja, matyt, ir gali ją vos vos keisti. O pykdamasis – ne.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2006

Spalio 11, trečiadienis. Vakar aplankiau pašarvotą Vytautą Š. Gulėjo ramus, šviesiu veidu. Labai išryškėjęs kaukolės gumbuotumas. Sukalbėjau mintyse „Sveika, Marija“ ir „Amžiną atilsį“, po to padeklamavau [mintyse] jam skirtą savo eilėraštuką „Jau keičiasi metų laikai“…

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2005

Šį rytą labai aiškiai suvokiau (nors puse sąmonės tai buvau suvokęs seniai), kad gėda – tai puikybės forma. Juk iš tiesų patirdamas gėdą graužiesi dėl to, kad sugriovei savo imidžą, kad pasirodei, koks iš tikro esi, kai tuo tarpu buvai sudaręs kitokį įspūdį.

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2004

Mikalojus Povilas Vilutis. Parašiutininkai. 1973–1979

Vakar „Š. A.“ palikau Sigitui G. savo knygelę [„Rašymas dūmais“]. Užrašiau: „Sigitai, vis dėlto mudu perplaukėme tą Volgą!“ Ilgokai galvojau, ką jam užrašius. Nenorėjau, kad tai būtų draugystės ir dėkingumo deklaracija. Bet apeliacijos į bičiulystę norėjau. Nes atjaučiu jį. Ir noriu, kad jame kas nors krypteltų. O tiesiai pasakyti ir prisibijau, ir nemanau, kad tai duotų naudos.

JŪRATĖ STAUSKAITĖ

Pastebėjimai

Palangos parke stovi DU – laiminančio Kristaus figūra ir Ąžuolas. Tarp tų – dviejų – yra ryšys. Panteistinį ir krikščionišką atsivėrimus skiria vos 54 žingsniai. Tas atstumas niekada nepasikeis. Tačiau abu vienodai atsivėrę – n o r i  p r i i m t i. Jaučiuosi saugi.

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Meditacijos nuo galo

Nėra diržo. Atgniaužiu delną ir nuslystu nuo motociklo sėdynės ant asfalto, ant iš paskos važiuojančios mašinos stiklo, nusiritu į pakelės griovį. Blogiausiu atveju turbūt tik susilaužyčiau kelis kaulus, bet inercija ir greitis prilipina prie vairuotojo…

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Snieguotasis 2002-ųjų sausis

Per naktį balkono pusnis visai išsigimė: dabar ji jau bemaž keturis kartus storesnė už blukį. Ir jos apvalumas nuo lango pusės dingo: ji tapo stati. Pusnies prigimtį (t. y. pusniškumą) teišduoda tik niuansas…