Filme skamba Broniaus Kutavičiaus muzika, kurią jau bus galima įdėti į kompaktinę plokštelę „Muzika kino filmams“, išeisiančią po daugelio metų. Tarp besipešančių gimnazistų atpažįstame žurnalistą Vitą Tomkų, tarp dvasininkų – švelniai grebluojantį kompozitorių Vytautą Barkauską.

Anais 1982-aisiais neįvertinau to, ką matau ekrane. Filmas atrodė virtuoziškas ir vis tiek snobiškas iš „Mosfilmo“ ir užsienių sugrįžusio Žalos (rusiško žodžio жалить – „gelti“ užuomina) opusas čiabuviams: va, pasižiūrėkite, koks aš buvau, o ir tebesu, nieko nebijau, tiesa, jeigu kas tarp mūsų buvo pernelyg, tai ką gi, atsiprašau…

Iškart po „Skrydžio“ išėjo Roberto Verbos ikonografinis dokumentinis „Lituanikos sparnai“, o švenčiant 80-metį, 2013 m., į režisūrą palinkęs R. Sabulis (!), matyt, jausdamas dvasinę stoką ir šiaip taip iš verslininkų susirinkęs lėšas, nufilmavo dar vieną dokumentinį – „Lituanica paslaptis“ su avantiūristo S. Dariaus paveikslu.

Ką gi teigė 30-mečio režisieriaus Raimundo Banionio filmas „Neatmenu tavo veido“, sukurtas jau lygiagrečiai su kuriamu Sąjūdžiu? Filmas, kaip dabar galvojame, gal net buvęs kultinis, nes po kelių dešimtmečių padaryta jo adaptacija „Širdys“ (rež. Justinas Krisiūnas, 2018). O šito mūsų kine dar nesulaukė nė vienas kūrinys.