MenaiDailėFotografija

Lyg vienkartiniai indai išmetama fotografija

REMIGIJUS VENCKUS 2011 m. gruodžio 15–28 d. Kauno fotografijos galerijoje veikė fotografo Algirdo Musneckio paroda „Recovered memory / Atkurta atmintis“. Ar įmanoma sumedžioti prarastą arba pamestą atmintį? Šis klausimas gali būti siejamas su šiauliečio fotografo Algirdo Musneckio (g. 1936) iš svetimų nuotraukų sudarytais ciklais.

Nuleistas ant žemės

RŪTA JAKUTYTĖ Atrodo, pastarosios parodos greitai pavers žodį „socialinis“ keiksmažodžiu – socialinę tikrovę ir jos problematiką atspindintis menas tarsi savaime turi pasiteisinimą, patvirtinant dabar populiarų įsitikinimą, kad svarbiausia yra idėja, ne tik apsileidžiant formos srityje, bet kartais ir visai atsisakant jos išskirtinumo ir pristatant tai kaip meną.

Jonas parke

EGLĖ JANKAUSKAITĖ Pastaraisiais metais vis daugiau menininkų ir kuratorių dėmesio sulaukia užmirštos Vilniaus vietos. Viena žymesnių – buvęs Sveikatos apsaugos ministerijos pastatas, kuriame jau antrus metus veiklą plėtoja „Fluxus ministerijos“ iniciatoriai

Himalajai prasideda Žemaitijoje

Su keliautoju ir fotografu PAULIUMI NORMANTU kalbasi Giedrė Kazlauskaitė – Pauliau, kiek žinau, turite jau dvyliktą knygą – išleistą ne Lietuvoje, itin prašmatnią. Apie ką ji, iš kokių fotografijų susidėliojo?

Tylus būtasis dažninis laikas

VIOLETA JUŠKUTĖ Gegužės 13–15 d. Nidos meno kolonijoje (Taikos g. 43) vykstant Atvirų durų savaitei pristatyta Aleksandros Jacovskytės fotografijų paroda.

Tarp Rytų ir nelabai Rytų

RŪTA JAKUTYTĖ Eidama į Kauno fotografijos galeriją žiūrėti Anzenberger galerijos (Viena) kuratorinės parodos „East / Rytai“,  kažkodėl pagalvojau, kad kontekstų socialinei fotografijai nereikia toli ieškoti

Kasdienybės istorijos

RŪTA JAKUTYTĖ Teigti, kad „viskas yra fotografija“, drąsu. Tiksliau, tai galėtų būti bet kas, jei fotografiją laikytume tik vaizdo atspindėjimu.

Pasivaikščiojimas Pohuliankoje

MALVINA JELINSKAITĖ Nacionalinėje dailės galerijoje veikia menininko, fotografo, avangardisto Algirdo Šeškaus paroda „Archyvas (Pohulianka)“. Autoriaus pirmoje personalinėje parodoje eksponuojamos 1975–1983 metų fotografijos ir grafika.

Negali įvardinti, ką skauda

DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Kęstučio Grigaliūno paroda / kūrinys „Mirties dienoraščiai“ (2010), eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre, gali būti laikomas kelerius pastaruosius metus autoriaus gvildenamų temų apie gyvenimą ir mirtį, individualumą ir prasmę tiek vaizdine, tiek idėjine variacija. Tokių temų nagrinėjimas (netgi panašia forma) nuo septintojo dešimtmečio turbūt geriausiai žinomas iš prancūzų menininko Christiano Boltanski darbų.

Merdinti mirties istorija

ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami.