Viktorija Rekašiūtė: jei ne menas, būčiau kosmonautė

Šį ketvirtadienį, vasario 21 dieną, B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje „Beatričės namai“ (A. Vienuolio g. 12–1, Vilnius) atidaryta jaunos fotografės Viktorijos Rekašiūtės-Ragganos paroda, skirta moteriai. Nebūtinai Beatričei. Provokatyvios menininkės evoliuciją stebiu jau ne pirmus metus (neformaliose dabartinėse „alternatyvių“ menų bendruomenėse galima kai kuriuos kūrėjus regėti žengiant pirmuosius žingsnius kad ir nuo 12 metų). Mano supratimu, kiekvienas brandos etapas vertas dėmesio, kartais pirmieji net įdomesni.


Papasakok apie savo parodos projektą ir koncepciją.

– Drąsiai galiu teigti, kad, pradėdama kurti savo fotografijų serijas, nė nesvarsčiau apie parodos projektą ar vientisą koncepciją. Viskas išsirutuliojo palaipsniui, diena po dienos tartum „užsikabinau“ už man aktualios idėjos. Kol galiausiai gavau kvietimą surengti parodą B. Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje. Taigi pirmiausia pradėjau daugiau galvoti apie pačią vietą, kurioje eksponuosiu savo darbus. Daugiau pasidomėjusi ir sužinojusi, kad ji buvo subtili moteris, jautriai atlikdavo įvairiausius kūrinius, pamaniau, kodėl gi parodos pagrindu negalėtų tapti moteris. Moteris kaip asmenybė, kaip jausminė išraiška, kaip nežemiškas pavidalas. Todėl pirmieji žodžiai nuskambėję mano galvoje, buvo femme fatale (literatūrinis ir meninis archetipas: gundanti, žavinga moteris, pražudanti ją įsimylėjusius vyrus; femme fatale tradiciškai vaizduojama kaip labai graži, tobula, kartais turinti nepaprastų galių – ragana, burtininkė).

Jei moteris turi jausmus, kuriuos lengva pažinti, tai ji turi ir širdį, kuriai pažinti reikia laiko ir nuolankumo. Nusprendžiau kalbėti apie neeilines moteris, kitokias tiek išvaizda, tiek išgyvenimais. Moteris, kurių kūno kalba atskleidžia mano, kaip autorės, asmeninius išgyvenimus ir pojūčius nūdienos pasauliui. Tačiau didžiausia baimė, kuri mane kamuoja iki šiolei, – tai žiūrovų asociacijos, tartum užblokavusios jų pasąmonę. Dažnai išgirstu, kad mano kūryba remiasi onkologine tematika. Moterys be plaukų, liūdesio kamuojamomis akimis, pabalusiais veidais – visa tai leido žiūrovams susidaryti tokią nuomonę. Tačiau jokiu būdu nesiekiau to parodyti. Būtent toks žmogaus įvaizdis man parodo žmogaus grynumą, jautrumą ir trapumą. Sykiais tai primena žmogų embrioną suaugusiojo pavidalu. Todėl didžioji fotografijų problematika yra žiūrovo bijojimas kitaip pažvelgti į portretą ir atsisakyti išankstinių stereotipų.

Viktorijos Rekašiūtės nuotrauka

Kas tau kūryboje svarbiausia, kokių tikslų sieki ne vien konkrečios parodos, bet ir apskritai savo meninio kelio kontekste? Kaip galėtum nusakyti, kur šis kelias pakrypo per tuos metus, kai pradėjai kurti, kokių idėjų atsisakei? O ką dar norėtum ištirti, atrasti? Gal jau žinai, ką konkretaus įgyvendinsi ir artimoje ateityje?

– Mano kūryba – tai mano pačios išgyvenimai, emocijos ir vidinio „aš“ biografija. Būtent tam ir teikiu pirmenybę – išgryninti savo pasaulėvoką ir pačią save fotografijoje. Galbūt žavėjimasis ir domėjimasis autoriais, besiremiančiais savo vidiniu „aš“, mane iš dalies privertė savo pačios kūryboje remtis šia ideologija. Tokiuose darbuose gali įžvelgti pernelyg daug silpnumo, jautrumo ir neretai gali atrodyti palaužiamas, tačiau pamatai, koks stiprus yra kūrėjas, nebijantis visiems parodyti tikrojo savęs. Tai tartum pripažinimas sau pačiam, koks esi.

Tačiau negaliu teigti, kad mano kūrybinis kelias visuomet ėjo ta pačia kryptimi. Su metais ir branda jis vis labiau ėmė keisti kryptį, retsykiais net išmesdamas mane pačią iš vagos. Ir, rodos, kuo teisingesniu keliu ėjau, tuo labiau kamuodavo mintys, kad kažką darau ne taip. Bet esminis dalykas yra tai, kad kelio pradžioje darbą laikiau pasisekusiu, jei jį visi suprato ir jis visus sužavėjo. Dabar tenoriu, kad mano darbai sulauktų kuo daugiau skirtingų vertinimų, nes tik išklausęs kelias nuomones gali atsakyti į sau, kaip kūrėjui, rūpimus klausimus.

Savo kūrybinėje plotmėje norėčiau atrasti tokių žmogaus emocinių būsenų, kokių net patys nesugebame nei įvardinti, nei parodyti, tai būtų tartum naujas žmogaus emocinės išraiškos suvokimas.

Gal gali nurodyti kūrybinius autoritetus? Ne vien iš vizualinių menų, tinka ir iš muzikos arba literatūros srities… Kuo jie tau reikšmingi, kaip panaudoji (jei naudoji) juos savo veikloje? Ko, sakykim, išmokai? Arba gal pacituotum sentencijų, kurių šiems kūrėjams yra išsprūdę? Kiek svarbūs žmogui turėtų būti autoritetai, didūs praeities herojai ir herojės?

– Nuo pat pradžių bijojau kūrybinių autoritetų, kurie įkvepia vizualiniais darbais… Žmogus tokia jau būtybė, vizualinę informaciją jis „užfiksuoja“ savo galvoje, ją apdoroja, galiausiai nepaleidžia, o tuomet vienaip ar kitaip to kūrinio detalės, žiūrėk, jau tavo kūrybinėje išraiškoje. Todėl niekuomet nebūnu abejinga ir muzikos ar literatūros autoritetams. Lietuvių ir rusų dainuojamoji poezija bei autobiografinės knygos – tai mano kūrybos atrama, kuri mane puoselėja ir veda link vizualinės išraiškos siekiamybės. Toli dairytis ir ieškoti tikrai nereikia. Kaip pavyzdys yra Vytautas Kernagis, Salomėja Nėris. Ir kas paneigs, kad jų kūryboje maža jautrumo, nuolankumo žmogaus klaidoms ir nuogąstavimams, atsidavimo žmogiškajam gėriui ir gebėjimo sergėti žmogiškąjį pradą. Drįsčiau teigti, kad šių vertybių ir noriu kuo daugiau pasisemti savo kūrybai. Argi viso to tiek autoriams, tiek žiūrovams dabar netrūksta labiausiai?

Kaip ir pati S. Nėris yra pasakiusi: „Negaliu padaryti iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu.“ Tokiais žodžiais ir pati dažnai save guodžiu ir remiuosi kaip savo kūrybinėmis vertybėmis.

O žmonės išties nesikeičia, nebent tai, kad vienais laikais jie turėjo daugiau, kitais mažiau, kažką išrado, kažkas papildė jų kasdienybę, bet niekas nepakeitė jų prado, ir net naujausios technologijos neperprogramavo jų jausmų ir emocijų esmės. Todėl praeities ar dabarties autoritetai tiesiog būtini kūrėjui, kuris ieško savęs. Kaip ir gyvenime nesidomime tokiais pačiais, kokie esame, dažniausiai įkrentame į tokių žmonių, kurie mums pasirodo stipresni savo patirtimi ir kurie gali tapti gyvenimo vedliais ar mokytojais, išgyvenimų liūną.

Kaip vertini Lietuvos šiuolaikinį meną, kokie projektai, kūriniai paliko tau įspūdį? Ar yra meno kūrėjų ar šiaip asmenybių, su kuriomis norėtum bendradarbiauti?

– Kažkodėl visai nesistebiu, bet po klausimo apie šiuolaikinį meną galvoje stoja spengianti tyla ir apima emocinis badas (tikiuosi, turiu omeny tą pačią šiuolaikinio meno sąvoką ir išraišką). Suprantama, pasaulis turėjo pereiti į naująjį etapą. O gal dėl viso šio mano emocinio bado yra kaltas žmogaus būdas „sudievinti“ praeitį? Šiuo klausimu esu linkusi save vadinti visiška nesusipratėle…

Negaliu neigti, kad šiuolaikiniai kūrėjai patys nepaskendę „šiuolaikinio meno“ gniaužtuose, tačiau tą kūrybą (vadinamuosius hepeningus, performansus, instaliacijas), kuriai būdingas vienalaikiškumas, stebėjimas ir akimirksnio įsijautimas, man sunku suspėti perprasti.

Tačiau kalbant apie menininkus, kurie man vienaip ar kitaip yra palikę įspūdį ar davę pirmąsias koordinates ieškomojo kelio link, su kuriais mielai eičiau drauge, tai būtų Christianas Martinas Weissas, Raphaelis Guarino, Laura Makabresku. Gal tai kūrėjai, kurie ir nėra nusipelnę didžio menininko vardo, nėra gerai žinomi visuomenei ar niekada netaps klasika, tačiau tai asmenybės, kurių darbuose matau daugiau nei veidus, daugiau nei vaizdą. Tai kūryba, kurioje matau stiprų jausmų antplūdį ir kartkartėmis sušmėžuojantį jų atoslūgį.

Kokios žmogaus raidos sritys, kryptys dar svarbios, be meno ir kūrybos? Ko galėtum imtis, jei menai netyčia išsitrintų iš tavo atminties ir motyvacijos disko?

– Dažnai laikausi nuomonės, kad žmogus niekuo nesiskiria nuo gamtos, jam galioja tie patys gyvenimo dėsniai, taisyklės ar struktūros, kurios neretai jį suvaržo tam, kad išlaikytų pasaulio harmoniją – pusiausvyrą. Gyvenimas yra tartum augalo žiedas, kurį turi puoselėti, kad vaisius būtų ne tik „skanus“ tau pačiam, bet ir naudingas kitiems. Todėl nereikėtų dvejoti dėl mokslo, išprusimo, visuomenės pažinimo, žmogiškųjų vertybių puoselėjimo ir jų pritaikymo gyvenime prasmės ir tobulinimo…

Jei menai išsitrintų iš mano motyvacijos disko ir atminties, tikrai galėčiau imtis ko nors kito, kas leistų save realizuoti įvairialypėje žmonių masėje. Tačiau kokios permainos besiveržtų į mano gyvenimą, visos jos būtų lydimos vieno tikslo. O gal būčiau tiesiog kosmonautė, mėgstu kosmosą mintyse, tik čia jis būtų realus, bet gal tai padėtų sugrąžinti į atminties diską žinojimą, kiek svarbi man kūryba ir menas.

Kalbėjosi Linas Kranauskas

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.