Atstatyti žmones tarsi sugriautus miestus

 

Savanoriaudamas Kauno Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių centre sutikau ukrainietę režisierę ir psichoterapeutę INNĄ FALKOVĄ, dirbančią su karo aukomis Charkivo srityje ir kuriančią spektaklius Charkivo mieste. Kartu Kauno miesto kameriniame teatre statėme spektaklį „Ar tau lengva?“, todėl nusprendžiau su ja pasikalbėti. Mūsų pokalbis vyko šių metų vasario 8 d.

Eduardas Saprykinas

 

– Kaip dabar Charkivas atrodo ir kaip žmonės reaguoja į karo negandas?

– Miestas smarkiai nukentėjo praeitų metų pavasarį, kai Rusijos armija priartėjo gana arti, artilerija galėjo pasiekti miestą – smarkiai nukentėjo tie rajonai, kuriuose judėjo atskiri padaliniai ir tankai. Vėliau, vasarą, Rusijos armija buvo priversta kiek atsitraukti, bet artilerija vis dar galėjo pasiekti Charkivą ir jis toliau buvo itin smarkiai niokojamas. O rudenį, kai mūsiškiai privertė Rusijos armiją atsitraukti beveik iš visos Charkivo srities, mūšių intensyvumas sumažėjo. Pastaruoju metu artilerijos apšaudymai tapo retesni, bet išlieka reguliarūs, daugiausia yra taikomasi į infrastruktūros objektus, prieš dvi dienas artilerijos sviediniai pataikė į gyvenamuosius namus, bet iš esmės tai nutinka rečiau, ne kasdien, kaip buvo praeitą pavasarį ir vasarą.

Charkivo valdžios atstovai gerąja prasme nustebino, nes po apšaudymų iškart atvyksta daugybė gelbėjimo brigadų, čia pat surenka nuolaužas, šalina apšaudymų padarinius; gyventojams suteikiama visokeriopa pagalba, užkalami namų langai – tų, kurie buvo nuniokoti. Dėl šios priežasties susidaro įspūdis, kad miestas nepaliekamas likimo valiai –
vis iš naujo atstatomas, atnaujinamas. Susidaro vaizdas, kad Charkivas nėra mirštantis miestas, jis tebekovoja, prorusiškų nuotaikų visiškai nėra, man tokių žmonių neteko sutikti. Galbūt kokia senyva močiutė sėdi kokiame nors atokiame name, galbūt pragyvenusi visą gyvenimą Sovietų Sąjungoje, galbūt dar neseniai žiūrėjo prorusišką televiziją ir jaučia simpatiją Rusijai. Nebuvau sutikusi nė vieno, kuris būtų nusiteikęs prorusiškai. Charkivas tapo kariniu, logistiniu miestu, kuris visų pirma tenkina fronto reikmes. Na, ir čia liko drąsesni žmonės, žinoma, daug žmonių išvažiavo, liko tie, kurie šalina apšaudymų padarinius ir pan. Kai kurie išėjo kariauti. Na ir, aišku, čia tiesiog nėra tų, kurie gyvena per daug nesukdami galvos, tiesiog atsipalaidavę.

– Išgirdęs, ką pasakoji apie greitą miesto atstatymą, staiga prisiminiau internete sklandžiusį vaizdo įrašą ar tiesiog nuotraukas, – ten matosi apšaudymų padariniai iš ryto: subombarduota gatvė, joje žioji krateriai. O kitoje nuotraukoje, manoma, darytoje vakare, ta pati vieta, kur tos duobės išlygintos ir užklotas asfaltas. Ar tiesa, kad taip žaibiškai šalinami apšaudymų padariniai?

– Taip, tai tikrai greitai vyksta. Net toks paradoksas: mano vaikinas, reporteris Charkive, daro reportažus, fiksuoja vaizdo įrašus ir nuotraukas, dėl kitų darbo reikalų jis ne visada suspėja atvykti į įvykio vietą iš karto po apšaudymo. Tokiu atveju jis atvažiuoja kiek vėliau, po pusės dienos – ten viskas sutvarkyta. Tada jis sako: „Ką man įrašinėti, jau viskas pasikeitė.“ Vakarop ar per artimiausias kelias dienas apšaudyta vieta bus sutvarkyta, langai užkalti specialiais skydais. O vasarą net sodindavo gėles prie daugiabučių laiptinių, tai labai pakelia gyventojų dvasią. Deja, Ukrainoje ne visur tai taip sparčiai vyksta: maži miesteliai, kaimai aplink Charkivą tebestovi gerokai apgriauti ir apleisti. Tai kelia liūdesį, po kiekvieno apšaudymo toliau tebeniokojamos ir griaunamos apylinkės, tiesiog nėra resursų ir jėgų viską atstatyti, trūksta žmonių, kad tais darbais užsiimtų. Tai sukelia beviltiškumą ir slogius jausmus.

– Noriu paklausti apie emocijas, su kuriomis susiduriate šiuo neįprastu, netgi ekstremaliu laiku. Jūs, ukrainiečiai, dabar gyvenate kitaip negu tos sąlyginės taikos metu. Greičiausiai apima baimė, nerimas ir daug kitokių neaiškių jausmų, kuriuos nusakytų frazė: „Viskas pražuvo ir nėra išeities.“ Vis dėlto žvelgiant iš šalies susidaro įspūdis, kad bandote įveikti tuos iššūkius apsišarvuodami kantrybe, procesus priimate stojiškai, bet taip pat stengiatės keisti esamą situaciją.

– Na, Ukrainoje emocijos atslenka ir atslūgsta bangomis, tai apima tiek masių emocinę būklę, kuri vis kinta, tiek individualias emocijas, su kuriomis susiduria kiekvienas atskirai. Man atrodo, kad dabartiniu metu tokių emocijų kaip beviltiškumas ar įsivaizdavimas, kad viskas pražuvo, apskritai nėra. Žinoma, iš pradžių emocijos mainėsi, buvo siaubas, baimė ar pyktis, įniršis. Buvo įvairiausios stadijos ir galų gale priėmimas, įsisąmoninimas. Atrodo, tai truko visą pavasarį ir vasarą, iki pat rudens. Mano nuomone, visuomenė pradėjo įsisąmoninti tą faktą ir nepasiduoti tiems jausmams, o šiuo metu įgavo stojiškumo. Mums reikia būti stipriems, tvirtai stovėti ir kovoti, o susitaikymo su esama situacija ar minčių apie pasidavimą apskritai nėra. Žinoma, visa tai, kas vyksta, yra sunku, tai iššūkis, kai kurie jaučiasi silpni, bejėgiai, pažeidžiami šitoje situacijoje. Bet dauguma išvažiavo į Lvivą, Vakarų Ukrainą, pasitraukė iš šalies, dažniausiai moterys su vaikais. Apskritai visuomenė pasiryžusi kovoti ir dorotis su tuo. Savo ruožtu, kaip psichologė, dirbu deokupuotose teritorijose, matau ir susitinku su žmonėmis, kuriems sunku, jie kenčia; stengiuosi jiems suteikti tvirtybės, padedu atrasti vidinę stiprybę, pamatyti savas galimybes ir nepasiduoti kovoje už gyvenimą.

– Smalsu sužinoti, koks to darbo pobūdis, – ar ši veikla nepareikalauja per daug tavo jėgų, juk neigiamos emocijos atsispindi labai stipriai?

– Turiu ne vieną veiklos sritį, bet kelias. Taip buvo ir mano ikikariniame gyvenime, turėjau bent dvi, greta to atsirasdavo dar visokių veiklos sričių. Panašiai ir dabar turiu du darbus. Turiu psichologės-psichoterapeutės išsilavinimą ir gan seniai dirbu šioje srityje. Turiu antrąjį išsilavinimą, kuris susijęs su menine kūryba; šioje srityje taip pat gan seniai dirbu, tai apima teatrus, performansus, įvairią kūrybinę veiklą. Prasidėjus karui, man atrodė, kad šioms dviem profesijoms nelieka vietos. Ypač meninei kūrybai. Kai teikiama psichologinė pagalba, nagrinėjami daugiasluoksniai, ilgai besitęsiantys reiškiniai. Šiems procesams reikalinga gyjančiojo savirefleksija. Tokioje įtemptoje situacijoje, kai susiduri su iššūkiais, bandydamas tiesiog išgyventi ir prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų, profesinis klausimas tampa nebe toks aktualus. Tačiau, praėjus pusmečiui, abi mano profesijos vėl tapo reikalingos ir įmanoma tai realizuoti, dirbti. Dabar važinėju į deokupuotas teritorijas, dirbu ten kaip psichologė, taip pat Charkivo teatre teko prisidėti prie pirmojo kalėdinės nuotaikos spektaklio, kuriame paliečiama karo tema, premjeros. Jame dainuojamos ukrainiečių liaudies dainos, pats spektaklis turi ritualinį pobūdį –
kaip šūkis, kuriuo pasisakoma prieš karą ir puoselėjama visa, kas gyva, šviesu. Taip, „Vertepas“ kalba apie Šiaurinės žvaigždės sužibimą danguje ir vaikelio laukimą, o šiam gimus ateina ir šviesa. Pirmą kartą nuo karo pradžios spektaklis buvo rodomas mieste ir žmonės pasinaudojo galimybe kiek pabėgti nuo įprastos karinės rutinos. Karo sąlygos jau buvo tapusios kasdienybe, kai sėdima namuose, tamsoje be elektros. Žmonės pirmą kartą susirinko, trumpam pamiršdami karą, ir tai turėjo terapinį poveikį.

Man pirmąją pusę metų buvo sunku matyti sugriovimus, skausmą, sužeidimus, kiek emocinio skausmo visa tai suteikia. Palaipsniui atradau vidinių jėgų, kaip visa tai matyti, priimti, kaip su tuo būti. Sąmoningai kreipiu dėmesį į tai, kaip atstatyti, atitaisyti tuos sukeltų sutrikimų padarinius. Tarsi miestą, kurį griauna, bet mes jį atstatome. Įvairūs kariniai analitikai sako, kad Charkivo neįmanoma sugriauti, jeigu tebevyksta atstatymo darbai; be to, jis per didelis. Tas pats vyksta ir su žmogaus psichika: ji niokojama, bet jeigu mes palaikome atstatymo procesus – tęsiame juos. Tvirtiname, suderiname savo psichiką, sukaupiame jėgas ir pasirenkame orientyrus, kurie padeda išeiti iš šių sudėtingų situacijų. Gyvenimas yra stipresnis, viskas šioje planetoje vyksta dėl gyvybės. Šiuo metu man nėra sunku dirbti: susitvarkau, kai neigiamos energijos nėra per daug. Smagu, kai matau, kad yra pasiektas rezultatas, pagijimas, tai mane paskatina veikti.

– Kaip atrodo kenčiančiojo pasitaisymas, būklės pagerėjimas?

– Su įvairiais klientais tai vyksta skirtingai. Teikdama psichoterapines paslaugas siekiu, kad mūsų pokalbio, terapinės sesijos metu pakoreguotume požiūrį, kuriuo žvelgiama į šią situaciją. Taip pat ieškome vidinės stiprybės, pagalbos, kuria gali pats sau padėti. Dažnai pats žmogus nenumano, nemato ir nežino, kaip stiprinti ir kurti ryšius su artimaisiais, aplinkiniais, kad tokiu būdu jis gauna socialinę paramą, – tai gali būti draugai, giminaičiai, gal ir kokių nors organizacijų bei savanorių pagalba. Labai svarbu puoselėti vidines vertybes, kurios tampa ramsčiais. Kartais sesijos metu žmogus staiga pamato, kas gali jam padėti ir kaip galima persikeisti. Trumpiau tariant, kaip atkurti savo ir artimųjų gyvenimą – tiesiog matosi, kai žmogus atranda kelią ir lyg kažkas spragteli – jis jau nujaučia, kaip galima išeiti iš kentėjimo būsenos, kuri tiesiog atima vidines jėgas, ir tada pradeda veikti. Žinoma, tai malonus jausmas, bet ne visada žmogus supranta, kad jis ne vienas, kad jis kažkam rūpi ir galima gauti pagalbą. Na, ir aš, kaip tokios paramos teikėja, esu, ir yra kiti žmonės, artimieji, kurie geba suprasti. Mes atvežame vaistų į deokupuotas teritorijas, ne tik vaistų, kartais ir maisto produktų, kartais dar kitokią pagalbą teikiame. Dėl viso to žmogus supranta, kad jis ne vienas pasaulyje.

– Kai buvo išlaisvinta Buča (Kyjivo sritis), o vėliau Iziumas (Charkivo sritis), spaudoje buvo gausybė pranešimų apie rusų karių nežmonišką elgesį, nukreiptą prieš ukrainiečius civilius. Tai buvo seksualinę prievartą patyrusios aukos ir kankinti, galų gale nukankinti asmenys. Ar tau teko susidurti su tokiais atvejais?

– Kai išlaisvino Iziumą, taip susiklostė, kad patekau į miestelį, kai jame dar buvo atliekama patikra, filtracija (procedūra, kurios metu užtikrinama, kad jau sąlygiškai saugu tęsti civilių ir įvairiausią savanorių veiklą). Iziumas buvo dar uždarytas, ten patekau su pirmaisiais savanoriais, jie ten atvyko netikėtai, neįsivaizduoju, kaip jie gavo leidimus, dėl to, kad tokiais atvejais niekas negaudavo leidimų. Miestelis buvo tikrinamas: įprastai pirma atvyksta kariškiai, ieško kolaborantų, ginklų, dar kažko; tada atvyko pirmieji savanoriai, tiesiog naktį jie man paskambino, jie irgi netikėtai sužinojo, kad galima atvežti pirmuosius krovinius. Greičiausiai jie pagalvojo, kad galima pakviesti psichologą. Šeštą valandą ryto išvykimas, o man naktį paskambino, ir aš sutikau važiuoti. Atvažiavus daugybė žmonių stovėjo pagrindinėje miestelio aikštėje. Jie neturėjo mobiliojo ryšio, elektros, todėl niekaip nepavyko susisiekti, tad jie atėjo į aikštę, kad pamatytų vienas kitą ar sužinotų informacijos, gautų žinią, ar jų artimieji ir kaimynai iš gretimų gatvių gyvi. Taip pat kad gautų pagalbos, vandens, maisto: taip jie nuo ryto iki pat vakaro ten stovėdavo, bendraudavo. Mes atvažiavome, pradėjome sesijas (veikiau pokalbius su vietiniais gyventojais – tiesiog minioje, aikštėje), buvo teikiama tokia psichologinė pagalba. Aišku, ten buvo asmenų, patyrusių kankinimus, ir pirmas žmogus, su kuriuo teko bendrauti, buvo vyras, kuris kalėjo rūsiuose, kankinamas elektros šoku ir kitokiais būdais. Vėliau mes vis susisiekdavome ir netgi dabar apsikeičiame draugiškais skambučiais ar žinutėmis. Tokių žmonių buvo gana daug, o dėl atvejų, kai aukos patirdavo seksualinę prievartą, – man su tokiais klientais neteko dirbti, bet aš žinau tokių atvejų. Bet tada, kai dirbau su kankinimų atvejais, patekau į ekshumacijų vietą, kur buvo keturi šimtai penkiasdešimt penki kūnai – sumesti miške; tie kūnai akivaizdžiai bylojo apie kankinimus.

– Tai tiesiog protu nesuvokiama. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, nors dauguma lietuvių palaiko ukrainiečius, kartais kyla daugiau panikos negu jums, stebintiems šį karą pro savo namų langus. Mums vis dar kyla klausimų, kaip bus ateityje, ar ateis ta ilgai laukta pergalė, ko ji pareikalaus.

Dar truputį apie susitelkimo ir tikėjimo savimi paradoksą, kuris jums nesvetimas. Tiesiog susidaro vaizdas, kad jūs gerokai užtikrintesni ir pakantesni tiems iššūkiams ir skausmui, kuris eina kartu su karo padariniais.

– Apskritai aš manau, kad Ukrainoje dabar sunku ir gali būti dar sunkiau, turint omenyje, kad tikimasi antrojo rusų puolimo, bet mes neturime kitos išeities – mums nelieka nieko kito, kaip tapti stipresniems, atkaklesniems, priešintis tam, kovoti už savas teritorijas; kiti variantai net nesvarstomi. Savų teritorijų atidavimas ar tapimas Rusijos dalimi lygus mirčiai, tai kelis kartus istorijoje jau yra įvykę, dėl to mes kovojame iki pat pabaigos, tiek, kiek pajėgiame. Aš labai dėkinga Lietuvai ir mane labai palietė, vos ne iki ašarų. Apsiverkti galiu, bet neverkiu, kai dirbu su žmonėmis iš išlaisvintų teritorijų, kai jie pasakoja apie sunkias istorijas – kaip jie išgyveno, kaip laidodavo artimuosius ar buvo kankinami. Su tuo aš jau susigyvenau, išmokau susitvardyti. Tačiau verkiu, nes žinau, kad lietuviai itin greitai surinko milijoną eurų Ukrainai ir dar kelis vėliau, kai vyko akcija „Radarom“. Lietuviai neabejingi ir pasiruošę susivienyti, padėti. Labai jums ačiū.

– Ačiū jums, kad susivienijote ir tapote tarsi skydas nuo Rusijos. Mes matome, jog šitas karas iš pat pašaknių neteisingas ir žiaurus. Rusija mums taip pat kelia grėsmę, todėl jaučiame empatiją.

Noriu paklausti tokio dalyko: Charkivas iki karo buvo rusakalbis miestas – tavo gimtoji kalba rusų, bet kai kartu statėme spektaklį, tu su kita režisiere – Marija Bakalo – tarpusavyje kalbėjotės ukrainietiškai. Kokia kalbinė padėtis Charkive dabar ir ar ji keičiasi?

– Charkivas išties buvo rusakalbis miestas, bet tai rusifikacijos, komunizacijos ir okupacijos pasekmė. Iki tol, kai Ukraina buvo okupuota Sovietų Sąjungos, XX a. pradžioje, Charkivas buvo ukrainietiškai kalbantis miestas. Praėjusio šimtmečio pradžioje, paskelbus Ukrainos nepriklausomybę, Charkivas neilgai buvo tuometinės valstybės sostinė. Tuo metu tai buvo šalies kultūrinis centras – čia rinkdavosi ukrainiečių rašytojai, muzikantai ir kiti. Kyjivas, žinoma, buvo stipri kultūrinė sostinė, bet, įsigalėjus sovietams, Charkive buvo represuota daug rašytojų, menininkų. Na, ir vyko ukrainiečių bandūrininkų suvažiavimas – juos visus suėmė ir represavo, kobzarius (ukrainiečių liaudies muzikantus, pasakotojus) ir bandūrininkus. Jų pašaukimas buvo ne tik groti, atlikti dainuojamąją poeziją, jie tarsi saugojo kultūrą ir istoriją. Tokiu būdu jie išsaugodavo tautos istorijas. Taigi, sovietai juos visus surinko ir represavo – sušaudė Charkive. Tik po to Charkivas tapo rusakalbiu miestu, liko nedidelė kalbančiųjų ukrainietiškai dalis.

Dabar, keičiantis kalbinei situacijai, mieste skamba daug rusų kalbos, nes įprotis vis dar gajus – tai kartų pasikeitimo klausimas. Be to, dabar visi užimti fronto aprūpinimo klausimais ir nelabai yra kada dorai išmokti ukrainietiškai. Nors situacija įtempta, prie visų įėjimų, parduotuvių iškabų ir organizacijų, kur renkasi žmonės, daugiausia šnekama ukrainietiškai. Labai daug šeimų, kurios tarpusavyje iš principo šneka ukrainietiškai. Na, o tarp jaunimo netgi madinga kalbėti ukrainiečių kalba, šie jauni žmonės skleidžia žinią, kad jeigu esu visuomeniškas, kultūringas žmogus – kalbu ukrainietiškai. Tai tapo aktualu ir man, irgi noriu kalbėti švaria ukrainiečių kalba. Vis dėlto egzistuoja toks nežodinis sutarimas tarp žmonių, kad nereikia engti rusakalbių ar šaipytis iš jų. Tokių irgi yra gana daug, bet nereikia jiems rodyti agresijos. Charkive žmonės net pasako – galite kalbėti ukrainietiškai arba rusiškai, kaip jums patogu, viskas gerai. Daug žmonių jaučia kaltę: „Oi, aš rusiškai kalbu.“

– Kaune kalbėjausi su ukrainiečiu savanoriu, kuris Lietuvoje renka paramą Ukrainai. Jis sakė, kad yra iš Lvivo, klausiau jo, ar kalba ukrainietiškai, turėjau omenyje gimtąją kalbą, bet jo gimtoji – rusų.

– Aplink Lvivą visą laiką dar gerokai prieš karą kalbėjo ukrainietiškai – jie nelabai mėgsta, kai rusiškai kalbama. Gal jis gimęs ne Lvive, tiesiog atvažiavęs.

– Gali būti, bet į tokį mano klausimą jis atsakė, jog myli Ukrainą ir stengiasi dėl jos. Ir jis tikrai daug gero daro jūsų šaliai, nes matau feisbuke, kaip aktyviai renka paramą savo organizacijos vardu (gal yra jos vadovas). Kalbos klausimas ne toks svarbus.

– Aš pasakyčiau, kad kalbos klausimas yra gan svarbus, – tas, kieno kalba skamba tose teritorijose, ir kontroliuoja teritoriją, kartu atsinešdamas ideologiją, kuri sklinda per kalbą. Dėl šios priežasties labai svarbu visiškai grįžti prie ukrainiečių kalbos. Ji gražesnė, aš ją labai myliu ir man ji labai patogi. Nors gimiau ir augau rusiškoje aplinkoje, vis vien noriu galutinai pereiti prie ukrainiečių kalbos ir galvoti ja, bet suprantu, kad tam reikia laiko. Tikrai manau, kad šį klausimą reikia spręsti delikačiai, neagresyviai ir jeigu mūsų šalis išliks kaip valstybė, suprantama, pasikeitus kartoms, daugumos kalba bus ukrainiečių. Norėčiau, kad mano anūkai kalbėtų ukrainiečių kalba. Kad susigrąžintume mūsų unikalią, anksčiau represuotą kultūrą ir kad ji vystytųsi. Tos kultūros lopšys – Kyjivo Rusia; tai ne Rusijos palikimas, tai dabartinių ukrainiečių labai stipri ir sena kultūra.

– Nuo 2014 metų Kyjivo Maidano Ukrainoje ir ne tik išpopuliarėjo ukrainiečius vienijantis šūkis Slava Ukraini! Herojam slava! Kai jis paplito, herojais buvo vadinami aikštėse stovėję protestuotojai, maidaniečiai, arba – jeigu siauriau – dangiškoji šimtinė (nebesna sotnia, virš šimto žuvusiųjų Maidane už permainas ir laisvę Ukrainoje). Susidaro vaizdas, kad tas šūkis kiek pakeitė savo reikšmę ir dabar herojai – žuvusieji ne tik Maidane, bet ir šiame kare, taip pat ir kovojantys už Ukrainos laisvę, aktyvūs Ukrainos piliečiai. Panašiai kalbėjo Zelenskis sakydamas naujametinę kalbą: „Mes visi herojai – ne tik kariai, bet ir elektros tinklų transformatorines žaibiškai sutaisantys po Rusijos apšaudymų, psichologai, dirbantys su išgyvenusiomis aukomis, ir visi kiti, kurie neabejingi šiam milžiniškam Ukrainos išbandymui.“

– Ta kalba mane palietė, nors nesu valstybių vadovų naujametinių kalbų mėgėja – jos būna labai formalios ir nuobodžios. Stebėtina, šiais metais jos klausiausi ir mane iš tikrųjų sujaudino. Tai nesusiję su ideologija ar dar kuo nors. Įdomu, kad atkreipei dėmesį į šią frazę (Slava Ukraini! Herojam slava!). Kai ji skamba, aš nepamenu dangiškosios šimtinės, man prieš akis iškyla tie, kurie žuvo, ir tie, kurie kariauja fronte. Daugelis mano kolegų, pažįstamų atsidūrė fronte, jie savanoriškai prisijungė – filosofai, psichologai, tik ne psichologais dirba, o su ginklu rankose kariauja. Režisieriai, aktoriai, muzikantai, netgi šokėjai – žmonės, kurie visiškai nesukurti karui, švelnūs ir minkšti žmonės, turintys itin jautrų pasaulio suvokimą. Aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip jie išbūna ten, bet jie savanoriškai paliko savo profesinę veiklą, o kai skamba ta frazė, juntu jiems dėkingumą. Jie kovoja už tai, kad aš dabar galėčiau dirbti su teatru, prisidėti prie žmogaus dvasinės gerovės. Galiu tęsti psichoterapinius darbus, kalbėti su tavimi ir būti namuose tik dėl to, kad tie žmonės susiruošė ir išėjo į frontą protu nesuvokiamomis sąlygomis. Jie aukoja gyvybę. Praėjusį šeštadienį buvo draugų laidotuvės, o tiems kariams didžiausia šlovė.

– Kiek stiprus ryšys ir pasitikėjimas tarp visuomenės ir Ukrainos valdžios?

– Mano manymu, Ukrainoje dabar tas ryšys labai sustiprėjo, ypač pasitikėjimas Ukrainos armija. Viena priežasčių – daug pažįstamų, draugų ar giminaičių atsidūrė fronte. Mes renkame labai daug pinigų, vaistų, specialios įrangos ir dar daug ko. Ko mes tik nerenkame… Vežame, darome, pasitikėjimas kariuomene yra labai aukštas. Kai tik prasidėjo karas, tai, kad Zelenskis liko šalyje, buvo labai svarbu. Jeigu jis būtų pasitraukęs, palikęs prezidento postą, kaip jam buvo siūloma, tai gal ir Ukrainos kaip tokios nebebūtų. Dėkingumas ir žmonių pasitikėjimas juo labai išaugo. Vis dėlto kyla nemažai klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti valdžios atstovai. Korupcija niekur nedingo, išlaikoma daug paslapčių, kurios tebėra neatskleistos, europietiški gyvenimo lygio ir skaidrumo standartai dar nepasiekti, deja, visa tai egzistuoja ir atsakymų į šiuos klausimus mes ieškosime ne dabar, bet po karo, tikiuosi. Deja, Rusija prieš įsiveržimą vykdė didelio masto sėkmingą informacinį karą. Atrodo, mūsų šalis nepažiūrėjo į tai rimtai, todėl dabar neturi didelės įtakos, kad paveiktų Rusijos visuomenę. Savo informacija labiau veikiame Ukrainos auditoriją ir pasaulį. Dėl to turime sąjungininkų, pagalbininkų, veikiame ne tik prieš Rusiją, bet ir drauge, išvien.

– Pastaraisiais karo mėnesiais buvo galima išgirsti, kad atsirado tam tikrų teigiamų pokyčių Ukrainos politiniame lauke – pagaliau ėmė veikti NABU (Nacionalinis kovos su korupcija biuras), pradėti teisminiai procesai prieš tarnybine padėtimi piktnaudžiavusius politikus.

– Valdžioje ir vyriausybėje prasidėjo aktyvūs veiksmai, kuriais ką nors pašalina iš pareigų ar atskleidžiamos tam tikros korupcinės schemos, jei pagaunama su kyšiais. Tai, žinoma, teigiama tendencija, bet man norėtųsi, kad tai būtų atliekama kiek nuoširdžiau, sistema būtų keičiama iš esmės, apimtų ir platesnius valdžios sluoksnius. Tik nesu tikra, ar ši valdžia yra pasiryžusi keisti sistemą iš pagrindų. Žinoma, mūsų vyriausybė užsiima šalies gynyba, šalies išgyvenimu, bet ar yra pasiryžusi perkonstruoti šią sistemą, vadovaudamasi demokratiniais principais… Net nežinau. Kai vyksta tokie vidiniai šalies procesai, nesinori per daug atvirauti. Vis dėlto man atrodo, kad tokie valdžios veiksmai yra šiek tiek parodomieji. Gal dirbama dėl to, kad gautume daugiau paramos iš Vakarų ir Amerikos. Gal aš klystu, duok Dieve, kad taip būtų.

– Ukrainos istorijoje būta daug didelių išbandymų, užtektų paminėti Holodomorą, nesibaigiančią rusifikaciją ir raudonąjį terorą. O šių dienų istorijoje, abiejuose Maidanuose, šiame kare tarsi yra kažkokia vara iš praeities, dėl kurios šis nepasitenkinimas ir nesusitaikymas su esama situacija egzistuoja. Kaip tau atrodo?

– Man atrodo, kad iš tikrųjų egzistavo galinga senovinė Kyjivo Rusios kultūra, kuri išsilaikė iki šių dienų, – palikuone galima laikyti Ukrainos valstybę. Stebiuosi, kad po tiek metų sovietinės okupacijos ji išliko. Kokiu būdu ta kovos dvasia, vidinė stiprybė, savų šaknų atminimas sugebėjo atgimti, sutelkiant visą stiprybę, aš tiesiog nežinau, tai atrodo kaip stebuklas. Dar prieš tai, kai Ukraina buvo rusifikuota, nušluotas ir sunaikintas kultūrinis paveldas, buvo Holodomoras ir tautų trėmimai; kažkokiu būdu visa tai sugebėjo atgimti. Kažkokie labai sudėtingi procesai persiduoda per kartas, už viską aš dėkinga protėviams. Greičiau veikia ir kovoja prieš tai buvusių kartų dvasia. Tereikia prisiminti, kad mes beveik tapome sovietine tauta, beveik praradome ir užmiršome savas šaknis, bet tik išoriškai, o kažkur viduje tas ryšys išliko gyvybingas. Labai gerai, kad išsaugojome jį. Iš visos buvusios Sovietų Sąjungos yra daugybė įvairiausių tautų, tautelių, kurios niekaip Rusijai nepritinka, negiminingos, bet jos vis dar yra priespaudoje ir tik Baltijos šalims pavyko tapti visiškai autonomiškoms. Džiaugiuosi, kad tai pavyko, nors ir su aukomis, duok Dieve, kad ta laisvė toliau truktų.