Author Archive for lina cerniauskaite
Vėjo malūnai
Įsivaizduokime, kad literatūroje yra trys ryškiausi keliai, kuriais gali eiti kūrėjas: a) vienu keliu ėjo daugiausia ankstesnių laikų rašytojai sekdami sentimentaliosios literatūros tradicija. Šios literatūros tikslas – sujaudinti skaitantįjį. Einantis šiuo keliu rašytojas, norėdamas paveikti skaitytojo jausmus, suteikia tam tikrą emocinį krūvį romano ar apsakymo turiniui. b) Kitas kelias, kuriuo pradėta eiti palyginti neseniai, – kurti literatūrą, kuri stengiasi paveikti…
Mitas apie raštligę
Vidurio amžiaus krizės apimta Europa skaudžiai rėkauja ant gramatinės šviesokaitos išsekintų asmenų. Tuo tarpu vakarinėje Žemės pusėje, dabartinėje Peru (rus. перо – plunksna), pulkas neeuropiečių įkurdina valstybę, kurioje visai neplanuotai įsiviešpatauja raštligė (rašyti + liga). Neišlikę istoriniai šaltiniai ir tebevykdomo genetinio tyrimo išvados šią gamtos stichiją apibūdina kaip eteriu perduodamą, sparčiai progresuojančią epideminę ligą, neretai peraugančią į baisingai nevaldomą, taigi paveldimą…
Ką mums pasakoja romėniški skaitmenys?
Šiandien mes ne taip jau dažnai susiduriame su romėniškaisiais skaitmenimis, o kadaise būtent šie simboliai buvo visuotinai paplitę didžiojoje Europos dalyje. Mūsų laikais romėniškieji skaitmenys vartojami gana siaurose kasdienybės srityse ir nusileidžia kiek jaunesnei ir kur kas lankstesnei arabiškųjų1 skaitmenų sistemai, tačiau jie vis dar kelia didžiulį susidomėjimą, o jų evoliuciją ir istoriją gaubia daugybė paslapčių. Nustatyti tikslų romėniškųjų skaitmenų…
Rašymas sau
Esė „Writing for Myself“ britų dramaturgas Haroldas Pinteris (1930–2008) parengė pokalbio su Richardu Findlateriu, išspausdinto žurnalo „The Twentieth Century“ 1961 m. vasario numeryje, pagrindu. Tekstas atskleidžia būsimojo nobelisto kūrybinės virtuvės ypatumus, leidžia retrospektyviai pasekti šio rašytojo savivokos ir literatūros kaip socialinės praktikos vertinimo raidą. Pirmą kartą į teatrą nuėjau, kiek pamenu, pažiūrėti [aktoriaus] Donaldo Wolfito Šekspyro pastatyme. Įkūnijusį karalių Lyrą…
Šventoji Palanga
Ak Šventoji, garbingoji Palanga… Žiemą laukiam, pavasarį laukiam, vėluojančią vasarą raginam ir strimgalviais neriam pajūrin lyg vaikai, taškynių pasiilgę. Nieko atsitiktinio – tai ne tik žodžių, vietovardžių sutapimas, susidūrimas, klaida. Daugelio lietuvių, kitų tautybių poilsiautojų vizijose Palanga – gyvenimo tarpinis, išties nepralenkiamas atsigaivinimu, įspūdžiais, malonumais uostas. Nuriedėję, klaupiamės Šventojoj Palangoj, meldžiamės jos jūriškai sielai, sūriškam vandeniui ir druskingam iki ląstelių…
Gyvenimo meistro sielos ramybė
Tradicinį filosofą vadiname herojiškuoju filosofu. Jo didysis žygdarbis – anapusybės laimėjimas ir šio pasaulio nuvertinimas. Tad herojiškieji filosofai ilgą laiką bėgo nuo šio pasaulio, nuo mūsų daiktinės padėties ir siekė laimėti anapusybę. Herojiškasis filosofas, nesvarbu – Platonas, Plotinas ar ankstyvosios Bažnyčios tėvas, paprastai stengiasi atmesti šį pasaulį. Savo gyvenamojo meto dalykus jie siekė įveikti dėl kito pasaulio, anapusybės, dieviškosios transcendencijos.…
Šebna ir Eljakimas, arba Sunkios tos Tėvų naštos
Bibliniai pranašai, kaip ir apskritai pranašai senovės Artimuosiuose Rytuose, buvo politiniai valdovų patarėjai, aktyviai dalyvavę sprendžiant tarptautinių santykių klausimus, ypač krizių metu. Žinoma, šie patarimai pirmiausia ir išskirtinai buvo pateikiami iš Dievo (ar dievų) perspektyvos…
Nepatogus paveldas, nepageidaujama praeitis
Atmintis yra aktyvi – varijuojant tarp pageidaujamų ir nepageidaujamų istorijos epizodų, selektyviai konstruojamas didysis kolektyvinis pasakojimas apie save. Per šį pasakojimą įamžinamos šlovės, pergalių, kančios, gėdos ir kaltės akimirkos. Šiuo pasakojimu siekiama maksimaliai suderinti istorinį objektyvumą su teigiamu šalies įvaizdžiu, todėl jis visada yra selektyvus, problemiškas ir niekada neužbaigtas. Istorinis paveldas yra vienas iš esminių kolektyvinių ir vietos tapatybės kūrimo…
Subjektyviai
Išeinu pro duris ir švysteli užuolaidų klostės. Palieku langus atvirus, žinau, kad spėsiu grįžti, iki karštį nuramins audra. Bandau įtikinti save, kad, tapusi kuo nors kitu, galėsiu užmigdyti savo asmenį su visomis jo šerdį sudarančiomis problemomis. Ir su kiekvienu žingsniu tampa vis lengviau būti tuo kitu, nepažįstamu, tačiau daugybę kartų įsivaizduotu. Pasuku Neries pakrante. Vanduo drumstas ir tuščias. Niekas nedrįsta…
