Šebna ir Eljakimas, arba Sunkios tos Tėvų naštos

Dievas, Galybių VIEŠPATS, tarė:

„Kelkis, eik pas aną pareigūną,

pas Šebną, rūmų prievaizdą.

Išvarysiu tave iš užimamos vietos,

atleisiu tave iš tarnybos.

Tą dieną pasišauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų,

apvilksiu jį tavo drabužiais,

apjuosiu tavąja juosta,

į jo rankas perduosiu tavo valdžią,

idant jis būtų

lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams.

Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą:

kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti,

kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti.

Tvirton vieton įkalsiu jį lyg stulpą,

kad būtų garbės krėslas visai savo šeimai.

Iz 22, 15. 19–23

 

Bibliniai pranašai, kaip ir apskritai pranašai senovės Artimuosiuose Rytuose, buvo politiniai valdovų patarėjai, aktyviai dalyvavę sprendžiant tarptautinių santykių klausimus, ypač krizių metu. Žinoma, šie patarimai pirmiausia ir išskirtinai buvo pateikiami iš Dievo (ar dievų) perspektyvos. Kai kurie pranašai, kurių balsas ypač ryškus Biblijoje, šią perspektyvą matė, vertindami bendrą krašto (karalystės) moralinę situaciją absoliutaus socialinio teisingumo matais (ypač kai pranašas vartoja kaip vienas kitą papildančius terminus „teisumas“ ir „teisingumas“, galima teigti, kad socialinis teisingumas čia įtraukia tai, kas anuomet jų terminijoje atitiko „žmogaus teises“, t. y. labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių (našlaičių, našlių, imigrantų) teises). Kai kuriuose pranašų tekstuose yra pasažų, kuriuose pateikiami ir tiesioginiai, konkretūs politiniai sprendimai, o pranašai juos ragina priimti. Pavyzdžiui, čia pranašas Izaijas ragina nesudaryti jokių politinių sąjungų su tais, kurie ruošiasi sukilti prieš Asiriją, kurios karalius Sargonas II (722/721–705), neregėtai išplėtęs imperiją ir pavertęs kai kurias karalystes, tarp jų ir Judo, vasalinėmis, o kitas tiesiog sunaikinęs (taip pat ir Izraelio karalystę pačioje savo karaliavimo pradžioje, pakeitęs Šalmanaserą V, mirusį Izraelio sostinės Samarijos apgulties metu), mirė ir jį pakeitė Senacheribas. Judo karalystę tuo metu valdė Hezekijas, kuris, kaip archeologai teigia, kad apsaugotų Jeruzalę ir jos gyventojus nuo Senacheribo baudžiamojo reido (o asirų nuožmumas ir žiaurus susidorojimas su nepaklusniaisiais (pavyzdžiui, odos lupimas ir kitoks kūno žalojimas) buvo gerai žinomi), pertvarkė miestą, kasė specialius tunelius, kad galėtų atsilaikyti prieš galimą ilgametę apgultį. Tačiau Senacheribas savo žygiui pasirinko kitą reikšmingą Judo karalystės miestą, Lagašą, ir jį sugriovė iki pamatų. Šiame kontekste pranašas Izaijas čia liepia Hezekijui valdytoją Šebną, apie kurį paniekinamai kaip apie garbėtrošką kalba net asirų dokumentai, pašalinti iš pačios svarbiausios po karaliaus pareigybės ir vietoj jo paskirti Eljakimą. Tikroji šio pasirinkimo priežastis nėra žinoma, bet mums čia, ko gero, tai gal ir nėra labai svarbu. Tai tik istorinis kontekstas, leidžiantis suprasti, kas tokie Šebna ir Eljakimas.

Svarbiau, matyt, klausti, kodėl Katalikų bažnyčiai šios eilutės tokios svarbios. Ką ta istorija turi papasakoti šiandien tūlam katalikui? Atsakymą pateikia kitas šios dienos skaitinys iš Evangelijos pagal Matą (16, 18–19), kur Jėzus sako Petrui: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ Akivaizdu, kad sąsaja yra raktai, kaip neribojamos galios konkrečiam politiniam dariniui simbolis. Eljakimui pranašas nurodo suteikti Dovydo namų raktą ir kad jis taptų „lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams“. Jeigu „Dovydo namus“ suprastume kaip karališkąją dinastiją, skambėtų labai mesianistiškai. Tačiau atrodo, kad kalbama ne apie dinastiją, bet apie visą Dovydo karalystę, kuriai sinonimas yra „Judo namai“ (galima palyginti su tuo pačiu laikotarpiu paplitusiu aramėjų papročiu pavadinti savo karalystes tokiais ir tokiais namais (pvz., Bit-Dakkuri, Bit-Amukani ir Bit-Jakin, kur bit reiškia namus)). Ankstyvosios krikščionybės laikais „Dovydo karalystė“ virto „Dievo karalyste“ ir jos „raktai“ įteikti Petrui, ir ši „petrinė teologija“ tapo pagrindu Romos vyskupui, kuris pagal tradiciją buvo laikomas Petro įpėdiniu, pretenduoti į ypatingą statusą, pirmumą kitų vyskupų atžvilgiu.

Pranašas Izaijas čia vartoja terminologiją, artimą egiptietiškai karališkųjų rūmų terminologijai, kur faraono paskirtas jo artimiausias pagalbininkas, prievaizdas, turėjo didžiulę galią valdyti faraono vardu, tapdamas „tėvu“, t. y. patronu, saugotoju nuo gresiančių negandų ir priešų. Biblinėje Juozapo istorijoje toks buvo tapęs pats Juozapas.

Priešingai nei Šebna, kuris šiame ir kituose bibliniuose tekstuose yra lyg nežinomos kilmės, be tėvo vardo (tai aukštam pareigūnui nedarė garbės), kuris paniekinamas, nes jau įsirengė sau Jeruzalės apylinkėse kapą, tikėdamasis, kad įsitvirtins čia ir bus nepajudinamas, Eljakimas, Hilkijo sūnus, bus dieviško autoriteto įtvirtintas, „įkaltas“ lyg stulpas ir taps savo tėvo namų „garbės krėslu“ ar sostu. Šio įtvirtinimo, „įkalimo“, „stulpo“ paralelė Evangelijoje – „uola“, kuria turės tapti Simonas, perkrikštytas į Petrą. Ir ta uola, pagal Jėzaus pažadą, bus neįveikiama. Visai kitaip, nei bus su Eljakimu, nepaisant visų pažadų. „Stulpas“, ar, grįžtant prie originalo, „kaištis“, „vinis“, kurie būdavo naudojami palapinėms įtvirtinti, vėlesnių Izaijo knygos redaktorių, matyt, Dovydo dinastijos žlugimo po gero šimtmečio liudininkų, plunksnos subtilia ironija buvo pakeistas į „puodų kabyklą“, kuri vieną dieną neatlaikys šios naštos (24 ir 25 eilutės):

Ant jo pakibs visa jo šeimos garbė,

pakibs ant jo palikuonys ir giminės, –

karos jie, kaip ant stulpo kad karo visokie indai –

mažučiai, puošnios taurės ir prasti ąsočiai.

Tą dieną, – sako Galybių VIEŠPATS, – į tvirtą vietą

įkaltasis stulpas neišlaikys. Jis pasvirs ir

pargrius, – subyrės visa ant jo karojusi našta.

VIEŠPATS taip pasakė!

Istorija rūsčiai pakoregavo Eljakimo įpėdinių, o kartu ir paties Dovydo dinastijos likimą. Liko tik mesianistinė svajonė apie „karaliaus sugrįžimą“. „Uola“ gal bus tvirtesnė, ilgiau atlaikys, nesubyrės nuo visos tos jai uždėtos „tėviškos“ naštos. Kas ten žino…

-akp-