Subjektyviai
Išeinu pro duris ir švysteli užuolaidų klostės. Palieku langus atvirus, žinau, kad spėsiu grįžti, iki karštį nuramins audra. Bandau įtikinti save, kad, tapusi kuo nors kitu, galėsiu užmigdyti savo asmenį su visomis jo šerdį sudarančiomis problemomis. Ir su kiekvienu žingsniu tampa vis lengviau būti tuo kitu, nepažįstamu, tačiau daugybę kartų įsivaizduotu.
Pasuku Neries pakrante. Vanduo drumstas ir tuščias. Niekas nedrįsta lytėti purvinų bangų, tarsi bijodami, kad miesto upė maišosi su savo prosenės Letės vandenimis. Einu skubriu žingsniu, mane lenkia bėgikai ir dviratininkai, aš lenkiu moteris su vežimėliais ir jaunas šeimas. Peizažas nesikeičia. Takas įrėmintas apsitrynusiom dažų juostom. Laiko pojūčio nelieka, tik skystanti šviesa man kužda, kad jis vis dar egzis-tuoja. Į mano mintis įsiveržia išorinis pasaulis, pastebiu iš už posūkio išnyrantį bėgiką ir porelę, susisukusią lizdą tarp aukštų paupio dilgėlių. Vienodas padų ritmas sutrikdomas vos bėgikui pastebėjus žiūrovą. Stengiuosi nežiūrėti. Greitai suprantu – juos veikia ne žvilgsnis, o kito buvimas.
Takas nusibosta, per daug entuziazmo, per mažai vienatvės. Netikra, štai kas gąsdina mane. Keisčiausiais judesiais kūnas atsišaukia įsakymui – bėk. Mataruojasi rankos, į šalis krypsta kojos, ir visa karikatūriška ir liūdna. Kas vadovauja visam šiam paradui? Sveikas protas ar idėja, kad jis elgtųsi būtent taip, jei vadovautų? Pradeda atrodyti, kad takas niekada nesibaigs. Galėčiau apsigręžti, tačiau žinau – taip nepadarysiu. Moku žengti tik į priekį, bijau, kad kas nors pamatys mano abejonę. Smėlėti takai atsitrenkia į pelkėtus krantus. Galėčiau pasukti, porą minučių pastoviniavusi apsigręžti. Niekas to nesužinotų, niekam ir nerūpėtų, tačiau kojos žengia pirmyn. Tvirti ir greiti mano žingsniai susigeria į grindinį greičiau, nei sudarkyti ritmą spėja mintys. Mano prakeiksmas.
Medžiai retėja, priešakyje išvystu tilto kontūrus, jaučiu – kažkas mane šaukia kitoje pusėje. Oras kvepia įkaitusiu asfaltu ir išmetamaisiais dūmais. Pravažiuojančios mašinos sujudina tirštą vakaro orą. Keičiasi vitrinos, gatves skiria tik pavadinimai. Įbrėžiu atmintin vietas, kurias norėsiu aplankyti. Žinau – dauguma liks neįskaitomos išblukusio žemėlapio dėmės. Per žemas tvoras veriasi kiemai – trupi-niai asmenybių, pasislėpusių vėsiuose mūruose. Šunys tingiai loja, o jų pavadžiai bejėgiškai tįso ant grindinio. Gera eiti.
Atsitrenkiu į judrią gatvę, kur ji veda, nežinau. Mintys be mano pastangų nubraižo naują kelionės planą. Veriasi seni pastatai, saikingai atskiesti nauja statyba. Negalima apsimesti, kad praeitis dar gyva, tačiau ir gedėti jos uždrausta, todėl tik fiksuoju vaizdus mūsų amžiaus, kurį pažinti seniai atsisakiau pretenzijų.
Jaučiu, kaip raumenys įsitempia kylant į kalną. Tyla apglėbusi rankomis neša mane per prieblanda pasidabinusį rajoną. Net žvirbliai pagarbiai nutyla jausdami artėjančias sutemas.
Prie kapinių tvoros linksminasi jaunimas, bet garsai negali manęs pasiekti. Žengus pro vartus išnyksta ir žinojimas. Esu tuščias indas, bandantis sutalpinti savyje viską, ką išvystu. Baisu, kad pasiklystu ten, kur buvau dešimtis kartų, kad gebu rasti kelią nepažįstamoje erdvėje. Labiausiai bijau sėkmės. Nežinau, ko ieškau.
Šokinėju nuo vieno paminklo prie kito. Maišosi vardai, galvoje atgyja istorijos. Viskas čia priklauso man. Dar daug laiko liko, iki jaunimas risis per tvoras norėdamas nulieti vyno ant vieno ar kito dievaičio kapo. Tik vargu ar jiems dar reikia vyno. Kodėl lipniais lašais trikdyti miegą, kurio jie nusipelnė? Kas čia ilsisi? Autorius? Žmogus? Pirmasis nemirtingas, kol yra kas pirštu braukia per supelijusius puslapius. Antrasis pasmerktas išnykt istorijoje, vietoj savęs palikęs mitą. Gal mitą ir reikia laistyti, kad augtų ir vešėtų? Tik ar nepaisant visų pastangų jis turi šansą likti gyvas?
Sutemos tirštėja, ir pradeda spirgėti viena kita ugnelė. Žaltvykslės, galvoju aš, jas besivaikydama. Gal nuves kur į pelkę ir paliks vienišą, o gal parodys tai, ko pati niekada nesurasčiau. Gera, ramu, pasilenkiu norėdama įskaityti prieblandos nutrintus vardus, o ant mažos aikštės pradeda žaisti dar mažesni pienės pūkai. Krūpteliu. Žinau, kad metas išeiti, dar kelios minutės ir tamsūs šešėliai ims mane persekioti.
Dūlinu akimis glostydama paminklus ir žinau, kad nepritampu. Nei čia, nei kur kitur. Magiškos pirmosios susitikimo akimirkos, kai rodos – galiu čia pasilikti. Tačiau nukrenta kaukės. Nuo bandančios mane pasisavinti erdvės ar mano veido? „Ko atėjai?“ – klausia kapinės, mirusieji nieko nebeklausia. Ir aš negaliu atsakyti. Vis tikiuosi, kad kažkas manyje viską pakeis. Ir žinau, kad taip nebūna. Kiekviena diena keičia žvilgsnį. Noras būti kitu tapatus norui nustoti keistis. Ką gi pagaliau veikti pasiekus finišą? Nemoku ilsėtis, noriu viską atlikti čia ir dabar, kad vėliau turėčiau laiko. „Kam?“ – klausiu savęs. Noriu atsakyti: „Gyvenimui“, tačiau jam laiko taupyti nereikia. Jis – šešėlis.
Svajoju surasti vietą, žmones, su kuriais galėčiau išrengti sielą iki skausmingo nuogumo, tačiau bijau, kad po barokinėmis klostėmis slepiasi tuštuma. Kažkada ją užpildydavo klausimai, dabar nebemoku klausti. Senuose centriniuose rūmuose klausimai virto senomis legendomis. Rankos kyla į orą, sakiniai baigiasi klaustukais, tačiau tylos nesugeba sutrupinti Klausimai. Vieni jų – ilgi teiginiai įmantriai užraitytomis pabaigomis, kurios išsisklaido lyg cigarečių dūmai. Kiti skirti pasakyti „esu čia, girdžiu tave, matyk mane“ – liūdnas imperatyvas. Žmonija nebemoka klausti. Raštai baigiasi iš retorikos nulipdytomis skulptūromis, kurios pasmerktos likti statiškos.
„Priplūsk ką nori, bet netylėk. Tyla – kapas; kol gyvi, kalbėkimės. Tylos niekas neįvertins“, – rašė Vaižgantas. Nemėgstu citatų, per dažnai jos vertingiausias teksto lopas. Mėgsta palįsti po oda, pasislėpti kaip parazitai, kol po nežinia kiek laiko cistos praplyšta ir pasiruošusiam prabilti kalbėtojui atima balsą. Nebegalima kalbėti apie esmę. Kiek teorijų sukurta suvynioti mintims, kurios turėtų išsiveržti žodžiais, ne sąvokomis ar citatomis. Ir man gėda, kad nesugebu išmokti deramos kalbos, nors ir žinau – net mokėdama neturėsiu ką pasakyti. Netikiu vertimu. Abejoju, ar pokalbis egzistuoja. Žmonės nori nugrūsti mintis, todėl ir naudojasi kitu kaip saugykla, kurios žino niekada nebeatversiantys.
Bandau užpildyti šią spragą ieškodama tikrosios savęs, bet greit pasimetu tarp savo asmenybių. Štai vieną kartą aš esu ta, kitą kartą ana. Ir mano pašnekovas lygiai taip pat. Kokiu būdu mes galime kalbėtis, jei negalime sustoti nė akimirksniui?
Tamsu, tik žibintai ir retų automobilių šviesos atsispindi vandenyje. Upė dabar nustojusi tėkmės – laukia ryto. O aš burbuliuoju. Tamsoje paskendęs boluoja mano daugiabutis. Ieškau savo lango. Balta užuolaida plaikstosi lauke – bandė mane pasivyti? Skelbia taiką? Prie durų tupi katinas. Irgi baltas – kasdien mane palydi, kasdien pasitinka. Paglostau jam galvą, jis atsako nagais sulaikydamas ranką. Jis žaidžia, aš žaidžiu ir kiti žaidžia. Štai ir visa teisybė.
