Su Si­gi­tu Ge­da stu­di­jų lai­kais bu­vo­me di­de­li drau­gai (drau­gys­tė, aiš­ku, tę­sė­si ir pas­kiau). 1965 me­tais, bai­gęs uni­ver­si­te­tą, rug­sė­jo mė­ne­sį pra­dė­jau mo­ky­to­jau­ti (pa­gal pa­sky­ri­mą) Anykš­čių ra­jo­no Ku­ni­giš­kių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vau me­tams pa­im­tas į ka­riuo­me­nę. Per tą lai­ką su Si­gi­tu su­si­ra­ši­nė­jo­me. Čia at­rin­kau ke­tu­ris iš tu­ri­mų jo laiš­kų.

RI­MAN­TAS KMI­TA Kar­tais at­ro­do, kad mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rau­ja toks ero­ti­kos su­pra­ti­mas: pra­džio­je bu­vo rū­tų vai­ni­kė­liai ir žir­ge­liai, tru­ba­dū­rų dai­nos ir ri­te­rių ko­vos už šir­dies da­mą, ro­man­tiš­ki dū­sa­vi­mai mė­ne­sie­no­je, o pas­kui at­si­ra­do vi­dia­kai, per ku­riuos ne­la­ba­sis ėmė leis­ti vi­so­kias por­nog­ra­fi­jas ir su­ga­di­no žmo­gų.

VLADAS MOTIEJŪNAS Pateikiu spaudai eiliuotas pabiras, ra­šy­tas prieš 48 me­tus. Yra net konkreti pa­ra­šy­mo data – 1964 m. rug­sė­jo 28 d. Pri­si­mi­niau jas artėjant Sigito Gedos 70-me­čiui. Tai pa­ro­dijos-sekimai, nelengvai įvar­di­jamas žan­ras. Pažinojau Sigitą dar gim­na­zistą, abu bu­vom Laz­di­jų rajono literatų bū­relio nariai.

JŪ­RA­TĖ VI­SOC­KAI­TĖ Dir­bom su Si­gi­tu „Šiau­rės At­ėnų“ re­dak­ci­jo­je dau­giau nei de­šimt me­tų. At­ei­da­vo į dar­bą (Py­li­mo, Mai­ro­nio, Šv. Ig­no­to, Mė­si­nių gat­vė­se) pa­pras­tai kiek­vie­ną pir­ma­die­nį, kad per­skai­ty­tų kas sa­vai­tę spaus­di­na­mo sa­vo le­gen­di­nio die­no­raš­čio ko­rek­tū­rą.