Iš Dievo burnos

Laiku ir nelaiku

Man at­ėjo VIEŠPATIES žo­dis:

„Dar prieš su­kur­da­mas įsčio­se, ta­ve aš pa­ži­nau,

dar prieš gi­mi­mą ta­ve aš pa­šven­ti­nau, –

pra­na­šu tau­toms ta­ve aš pa­sky­riau.

Tu su­si­juosk sa­vo strė­nas!

Sto­kis ir skelbk jiems vi­sa, ką tau lie­piu!

Ne­pa­lūžk nuo jų,

kad ta­vęs ne­pa­lauž­čiau jų aky­se!

O aš – štai pa­da­riau ta­ve šian­dien

su­tvir­tin­tu mies­tu,

ge­le­ži­niu šu­lu ir va­rio sie­na,

kad bū­tum prieš vi­są kraš­tą:

prieš Ju­do ka­ra­lys­tės ka­ra­lius ir di­džiū­nus,

prieš jos ku­ni­gus ir vi­są liau­dį.

Prieš ta­ve jie ko­vos, bet ta­vęs ne­įveiks,

nes aš esu su ta­vi­mi, kad ta­ve iš­gel­bė­čiau“, –

tai VIEŠPATIES žo­dis.

Jer 1, 4–5. 17–19

Minkš­tas kaip kvie­čiai, dar ne­nu­gel­tę, – pri­sis­ta­to R. M. Ril­kės Je­re­mi­jas iš rin­ki­nio „Nau­jieji ei­lė­raš­čiai“. Pa­ti pir­mo­ji ei­lu­tė, žo­džiai apie tai, kas bu­vo, kol ne­įvy­ko pa­šau­ki­mas, kol dar nė­ra pa­si­ro­dęs jis, pa­sak po­eto, Pa­tra­kė­lis ir Be­so­tis. Įda­vęs Je­re­mi­jui sa­vo bur­ną. Su­gė­lęs šir­dį ir pri­ver­tęs staug­ti, kai tas dar žai­dė su vai­kais. Juo­du liks ne­iš­ski­ria­mi. Bal­sas, krau­juo­jan­ti bur­na, ne­nu­tils nė ta­da, kai vis­kas bus su­griau­ta pa­gal ano Pa­tra­kė­lio su­ma­ny­mą.

To­kie sce­na­ri­jai ve­ža. Ne vel­tui Je­re­mi­ją įsi­my­lė­ję vi­sų lai­kų po­etai ir fi­lo­so­fai. Ro­man­ti­kai jo fi­gū­ro­je užuo­dė Sturm und Drang pri­gim­tį. Įvai­rios pa­ri­bių te­olo­gi­jos jį lai­ko sa­vo gim­dy­to­ju. Po Rug­sė­jo 11-osios ka­tast­ro­fos Niu­jor­ke į Je­re­mi­jo kny­gą su­smi­go dau­gy­bės eg­ze­ge­tų ir pa­moks­li­nin­kų akys. Iš pra­na­šo staugs­mo Je­ru­za­lės griu­vė­siuo­se mo­ko­ma­si, kaip iš­gy­ven­ti siau­bą. Be­ne juo­džiau­sia ir skaus­min­giau­sia Bib­li­jos kny­ga pa­va­di­na­ma vil­ties po­ema. Už­ten­ka ke­lių Je­re­mi­jo ti­ra­dų, kad am­žiams su­sirg­tum Šven­tuo­ju Raš­tu.

Kny­gos pa­trauk­lu­mą le­mia ir tai, kad vy­rau­ja kal­bė­ji­mas pir­muo­ju as­me­niu, o va­di­na­mie­ji pro­zos sky­riai susi­py­nę su po­ezi­jos pos­mais. Pa­ly­gi­nti su ki­tų pra­na­šų raš­tais, Je­re­mi­jas leng­viau­siai duo­da­si per­skai­to­mas kaip as­me­ni­nė is­to­ri­ja, kaip he­ro­jiš­kos as­me­ny­bės por­tre­tas. Ne­su­ke­lia keb­lu­mų nė kny­gos da­ta­vi­mas ar jos is­to­ri­nis fo­nas. Tie­sa, pas­tarų­jų de­šimt­me­čių eg­ze­ge­zė iš­kė­lė ne­ma­ža abe­jo­nių dėl Je­re­mi­jo ri­ti­nių vien­ti­su­mo ir pa­čios pra­na­šo per­so­nos tik­ru­mo. Esa­ma nuo­mo­nių, kad kny­ga rink­ta ir re­da­guo­ta de­šimt­me­čiais pa­gal vie­nos re­li­gi­nės mo­kyk­los ide­o­lo­gi­ją, o pa­grin­di­nis kny­gos vei­kė­jas esąs vei­kiau su­konst­ruo­tas nei at­spin­dintis re­a­lią is­to­ri­nę as­me­ny­bę. Daug so­li­džių bib­lis­tų to­liau pa­lai­ko tra­di­ci­nį šio kū­ri­nio ver­ti­ni­mą ir gi­na Je­re­mi­jo pa­veiks­lo au­ten­tiš­ku­mą. Tai su­dė­tin­gi klau­si­mai, ku­rie nie­ka­da ne­tu­rės vie­nin­te­lio pa­ti­ki­mo ir ga­lu­ti­nio at­sa­ky­mo. Bet ku­riuo at­ve­ju be­lie­ka pri­pa­žin­ti, kad Je­re­mi­jo kny­go­je ran­di re­li­gi­nio ge­ni­jaus kū­ry­bą. To­kio svo­rio teks­tai ne­at­si­ran­da vien kon­stra­vi­mo prin­ci­pu, ide­o­lo­gi­jai pa­lie­pus.

Pa­sa­ko­ji­mas apie pra­na­šo pa­šau­ki­mą, an­dai įkvė­pęs Ril­kę ir da­bar pa­teik­tas li­tur­gi­niams skai­ti­niams, ga­lė­tų pri­min­ti ne vie­ną pa­na­šaus tu­ri­nio sce­ną iš ki­tų Bib­li­jos kny­gų. Vi­si pra­na­šai, iš­tik­ti Die­vo bal­so, dre­ba iš bai­mės ir nuo­sta­bos, mi­ni sa­vo ma­žu­mą ar silp­nu­mą, jau­čia­si ne­ver­ti jiems ski­ria­mos mi­si­jos. Tai ir te­olo­gi­ja, ir psi­cho­lo­gi­ja. Ne ma­žiau bū­din­gas to­kių pa­šau­ki­mų bruo­žas yra Die­vo pa­ža­das iš­ti­ki­mai rem­ti sa­vo pa­si­rink­tą­jį tar­ną. Ka­dan­gi Je­re­mi­jo kny­go­je vė­liau at­si­ras ir ne­tik­rų pra­na­šų, pa­šau­ki­mo įvy­kis tu­ri liu­dy­ti, kad šis žmo­gus ir jo žo­džiai iš tie­sų pa­žy­mė­ti Die­vo ant­spau­du. Ši ap­lin­ky­bė bus ypač svar­bi ta­da, kai Je­re­mi­ją iš­tiks „pa­šau­ki­mo kri­zė“, o skai­ty­to­jas ims abe­jo­ti, ar tas, ku­ris blaš­ko­si ir de­juo­ja ne­pa­kel­da­mas sa­vo mi­si­jos naš­tos, iš tie­sų ga­li to­liau bū­ti Die­vo pa­siun­ti­niu ir šauk­liu. At­sie­tas nuo die­viš­ko au­to­ri­te­to ir nuo to­ta­laus lo­ja­lu­mo Die­vui, kiek­vie­nas Bib­li­jos pra­na­šas su­duž­tų į šu­kes, o mes jas ran­kio­tu­me ir var­ty­tu­me ne­su­pras­da­mi, ką ma­to­me ir kas kur de­ra.

Gai­la, kad li­tur­gi­jai pa­rink­ta iš­trau­ka tu­ri tik vie­ną kryp­tį – die­viš­kas ga­ran­ti­jas bū­si­mai pra­na­šo veik­lai. Pa­šau­ki­mas vyks­ta dia­lo­go bū­du, Je­re­mi­jui at­si­lie­pus ir tri­skart su­de­ja­vus ai ai ai, Vieš­pa­tie Die­ve. Čia pra­by­la anie dar ne­nu­gel­tę Ril­kės kvie­čiai. Vai­kas, ką tik žai­dęs su ki­tais vai­kais ir ne­si­pra­šęs į žai­di­mą su Die­vu. Li­tur­gi­nė iš­trau­ka pa­lie­ka nuo­ša­ly­je ir ki­tą svar­bią pa­šau­ki­mo is­to­ri­jos vie­tą. Je­re­mi­ją pa­len­kia Die­vo pu­sėn ne tiek gra­žūs pa­ža­dai, kiek du pa­slap­tin­gi žen­klai – pra­žy­du­si mig­do­lo ša­ka ir ver­dan­tis ka­ti­las. Dė­lio­da­mas pa­na­šiai skam­ban­čius heb­ra­jiš­kus žo­džius, au­to­rius mig­do­lo žie­dais nu­sa­ko ne­pa­liau­ja­mą Die­vo bu­dė­ji­mą, o ver­dan­tis ka­ti­las, su užuo­mi­na į šiau­rę, bus įvaiz­dis tra­ge­di­jos, iš­tik­sian­čios Ju­do ka­ra­lys­tę ir pa­tį Je­re­mi­ją.

Čia pat, pa­šau­ki­mo va­lan­dą, nu­sa­ko­ma ir bū­si­ma pra­na­šo mi­si­ja: „Ta­ve pa­ski­riu tau­tų ir ka­ra­lys­čių prie­vaiz­du, kad iš­rau­tum ir nu­griau­tum, su­nai­kin­tum ir nu­vers­tum, at­sta­ty­tum ir at­so­din­tum.“ Mū­sų Vaiž­gan­tas ne­pri­klau­so­my­bės ko­vų me­tais grau­di­no­si, kad kū­di­kiai rim­to­mis mi­ne­lė­mis sto­ja­si Lie­tu­vos gin­ti. Tra­di­ci­ja se­na kaip ir vi­si ka­rai bei oku­pa­ci­jos. Iš žai­di­mų aikš­te­lės – į mū­šį už Die­vo tau­tą. Je­re­mi­jas, minkš­tas kaip kvie­čiai, pa­si­duo­da: „Tuo­met Vieš­pats iš­tie­sė sa­vo ran­ką ir pa­ly­tė­jo ma­no lū­pas.“ Vis­kas at­lik­ta. Vai­ko lū­pos, Vieš­pa­ties pa­ly­tė­tos, il­gai­niui virs kru­vi­na žaiz­da. Ka­tast­ro­fos gies­me.

Je­re­mi­jas tik­rai be gai­les­čio griaus ir nai­kins vi­sa, kas Sa­lia­mo­no šven­tyk­lo­je ir ka­ra­liaus rū­muo­se bus ne­tik­ra, ne­tei­sin­ga, ne iš Die­vo. Tri­skart ap­siau­tu­si Je­ru­za­lę, ją griaus ir nai­kins ba­bi­lo­nie­čių ar­mi­ja, kol iš Šven­to­jo mies­to ne­liks ak­mens ant ak­mens. Ap­si­šau­kė­liai pra­na­šai skelbs, kad vis­kas lai­ki­na, kad po dve­jų me­tų Ba­bi­lo­nas bū­si­ąs nu­ga­lė­tas ir Ju­do ka­ra­lys­tė trium­fuo­sian­ti. Je­re­mi­jas sa­kys, kad tai is­to­ri­jos pa­bai­ga. Pa­sau­lis grįž­ta į siau­bin­gą, rūs­čią ne­su­kū­ri­mo sta­di­ją. Vis­kas bus ku­ria­ma iš nau­jo, per die­viš­ką­jį ša­lom. Per nau­ją šir­dį ir nau­ją dva­sią.

Įpras­ta ma­ny­ti, kad Je­re­mi­jo dra­ma­tiz­mas ran­da­si iš jo mei­lės sa­vo tau­tai ir Die­vo siųs­tos pa­rei­gos skelb­ti jai teis­mą ir pra­žū­tį. To­kia įtam­pa tik­rai ga­lė­jo bū­ti, ta­čiau di­džio­ji Je­re­mi­jo siel­var­to ir vi­di­nio kon­flik­to prie­žas­tis yra pats Die­vas. Iš jo ža­dė­tos pa­ra­mos vie­ną die­ną pra­na­šui te­liks spen­gian­ti ty­la ir šal­tis. Je­re­mi­jo gy­vy­bė bus sau­go­ma, bet, ro­dos, tik tam, kad Die­vas ne­lik­tų be sa­vo bur­nos, ne­svar­bu, ko­kia kai­na už tai teks pa­čiam pra­na­šui. Jam ne­bus leis­ta kal­tin­ti prie­šų, nes kal­tė už ne­lai­mes ski­ria­ma Je­ru­za­lei. Die­vas siun­čia pa­sau­lio pa­bai­gą; jis, Kū­rė­jas, yra da­bar an­ti­kū­ri­mo nak­ties au­to­rius. Je­re­mi­jas va­dins jį su­ve­džio­to­ju, ly­gins su klas­tin­gu kal­nų upokš­niu ir vi­sa ry­jan­čia ug­ni­mi, nuo ku­rios nė­ra iš­si­gel­bė­ji­mo.

Vie­nin­te­lis ne­su­griau­tas til­tas tarp pra­na­šo ir jo su­ve­džio­to­jo bus aša­ros. Anas Pa­tra­kė­lis ir Be­so­tis kar­tu su sa­vo pra­na­šu rau­dos su­nai­kin­tos Je­ru­za­lės, ir tai ga­li­ma pa­va­din­ti Je­re­mi­jo kny­gos ge­rą­ja nau­jie­na. Vil­ties užuo­maz­ga. Nau­jo su­kū­ri­mo auš­ra. Ir pa­čia sun­kiau­sia ži­nia, nes jai nė­ra nei pa­aiš­ki­ni­mo, nei pa­tvir­ti­ni­mo.

-tj-