Iš bloknoto (69)

Stengdamasi pasivyti laiką – pamatyti, pastebėti, patirti įvairius kultūros įvykius, vis dažniau kažką praleidžiu, nesuspėju, pavėluoju. Vasara su savo oro permainom ir bandymais paatostogauti, užgniaužti aplink mus tvyrantį nerimą ramybės neatnešė. Gera turbūt tik tiems, kurie gali ir moka keliauti (nesvarbu kur, nes įdomu yra visur) arba dirbti mėgstamą darbą negalvodami apie sezoną ir atostogas.

Nuo pavasario ant stalo guli graži, juoda, ne tik Lietuvos kultūrai svarbi skoningo dizaino knyga „Gerbiamas Žydų mokslo institute! Vilniaus YIVO instituto korespondencijos antologija (1925–1941)“. Jos dailininkė Deimantė Rybakovienė (su kuria man teko ne kartą maloniai bendrauti leidžiant knygas) kurdama šios knygos dizainą išlaiko senų, XX a. pradžios knygų estetikos tradiciją, subtiliai derindama kelias popieriaus rūšis bei priešlapio ornamentuotę su juodu viršeliu, kuriame pavadinimo šriftui panaudojama balta ir žydra – Izraelio vėliavos spalvos. Žydų mokslininkų susirašinėjimas įvairiomis pasaulio kalbomis dalinantis mokslo ir visuomeninio gyvenimo naujienomis išleistas dviem – lietuvių ir anglų – kalbomis, nors daugiausia laiškų rašyta jidiš – Europos žydų kalba (juos matome nufotografuotus iliustracijose), kuria Institutas didžiavosi ir kurią puoselėjo.

Manau, kad ne man vienai buvo įdomu sužinoti, jog prieš šimtą metų Lietuvoje, anuomet lenkų pasisavintame Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų šalių, buvo įkurtas ir iki vokiečių okupacijos intensyviai veikė YIVO mokslo institutas, šiandien tęsiantis veiklą Amerikoje. Įvadiniame leidinio žodyje Lara Lempertienė rašo, jog ši knyga – jau trečia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos išleista judaikos kolekcijos šaltinių publikacija. Iš jos knygai atrinkti ne tik laiškai, kurie geriausiai atspindi YIVO veiklą, bet ir labai įdomios iliustracijos. Tarp daugybės YIVO korespondentų– žymiausių pasaulio mokslininkų, menininkų, kultūros žmonių pavardės: Sigmundas Freudas, Albertas Einsteinas, Marcas Chagallas, Adolfas Landau, Simonas Dubnovas ir daugybė kitų, rašančių iš Amerikos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos, Pietų Afrikos – iš visur, kur kūrėsi žydų bendruomenės. Antai Lodzės žydų kamerinio teatro „Ararat“ meno vadovas Mozė Broderzonas rašo: „Yivo Vilniuje – tai skaidrus šaltinis, prie kurio mes savo darbuose [...], ir kiti su mumis kartu, glaudžiamės ir atsigaiviname, pasisemiame tikėjimo ir drąsos gyventi ir kurti jidiš.“ Beje, laiškuose ne kartą minimas Vilniaus žydų teatras „Habima“ (apie šį teatrą yra rašęs Dovydas Judelevičius); ne kartą laiškuose aptinkame Esteros Rachelės Kamińskos, net kelių modernių žydų teatrų įkūrėjos Lenkijoje, vardą. O žydų ir lietuvių mokslo draugijų bendradarbiavimo kontekste aptikau ir lietuvių Mykolo Biržiškos, Marcelino Šikšnio pavardes.

Labai įdomu buvo skaityti Marco Chagallo laišką, kuriame jis dėkoja už kvietimą į Instituto 10 metų sukakties konferenciją Vilniuje ir ten pat priekaištauja, kad nerengiama žydų menotyrininkų ir nesistengiama kaupti žydų dailininkų darbų ateities muziejams. Ir, be kita ko, rašo: „Nedaug žydų intelektualų suvokia, kad žydų muziejinis fondas taptų būsimų muziejų eksponatų šaltiniu ir būtų ne tik praktiškai naudingas patiems žydams, bet ir „politiškai“ reikšmingas nežydų atžvilgiu.“ Koks įžvalgumas, koks dalykų esmės supratimas! Manau, kad jeigu ne perskaityti (600 su viršum puslapių!), tai bent jau įdėmiai pavartyti šitą knygą kiekvienam būtų įdomu ir pravartu. Tai mūsų painios istorijos, tautų santykių ir ryšių dalis. Tai ir galimybė pasimokyti iš žydų, kaip svarbu tautai būti vieningai – mokėti ir norėti bendrauti, palaikyti ryšius, dalintis bet kokiomis aplinkybėmis.

Parodų gausa leidžia rinktis. Birželio mėnesį, per patį gamtos kūrinijos vešėjimą, Vilniaus Jeruzalėje, Vildžiūnų galerijoje, buvo atvertos durys į senokai ir gerokai per anksti mus palikusio skulptoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio skulptūrų ir tapybos parodą. Susirinko daugybė žmonių, daugelis jų Kazį pažinoję, su juo draugavę. Jau keli dešimtmečiai Kazimiero nebėra, o parodoje susidaro įspūdis, kad nematytų darbų padaugėjo: tai ir keletas metalo skulptūrų, iš eskizų prikeltų, „įkūnytų“ kruopštaus meistro Gedimino Kavaliausko, ir kiti, pavyzdžiui, tapybos ant popieriaus lakštai, apipavidalinti iškyla pirmą kartą. Pirmą kartą pamačiau ir Vilniaus Gaono nedidelį portretėlį – jautrų darbą. Daugelis jų, ant popieriaus tapytų, rodo dailininką ieškojus harmoningos formos, formų sukibimo, jų santykio su erdve ir judėjimo erdvėje galimybių. Anuomet Lietuvoje tai buvo nauja (kiek visokių komentarų sulaukė vien jau Lazdynų „Vėtrungė“!), bet ir šiandien Valaičio darbai nesensta. Pats atvykimas į Jeruzalės mišką, Lobių gatvės ir greta esančios, jau tapusios istorine pievos vaizdas su Vildžiūno globotų skulptorių darbais ir natūrali gamtos apsuptis Vildžiūnų galeriją daro nuostabia vieta, į kurią vis norisi grįžti.

„Arkos“ galerijoje rugpjūčio pabaigoje buvo atidaryta Baltijos šalių – Latvijos, Estijos ir Lietuvos – menininkų šiuolaikinio stiklo paroda „Sluoksniai“. Seniai stiklo parodose nesilankiusiai, man jau iš pirmo žvilgsnio buvo akivaizdu, kad nūdienių menininkų „stikliorių“ visiškai nutolta nuo buitinės tematikos – jokių čia lėkštelių, arbatinukų ar vazelių. Kad ir labai skirtingai, bandoma apibendrintai perteikti būties, gamtos apmąstymų įspūdžius. Įdomūs stiklo ir šviesos, atspindžio ir šešėlio, spalvos žaidimai ir bandymai sukurti ypatingas faktūras (pavyzdžiui, ledo, medžio, metalo), taip pat perteikti gamtos reiškinius, pavyzdžiui, tirpimą, varvėjimą. Netgi garsus. Remigijus Kriukas, įspūdingo darbo „Liūtis“ autorius, rašo: „Gamtoje – viskas tobula. Stebiu ją visais – metų ir paros laikais. Iš jos pasisemiu tiek daug minčių, idėjų, įkvėpimo.“ Panašiai pasakyti galėtų ne vienas stiklo meistras. Įdomiausi, suvokiamiausi vis dėlto parodoje, man regis, tie darbai, kuriuose gamtos įkvėpti vaizdai ir formos tiksliausiai išreiškia menininko sumanymą, atskleidžia jo meistrystę. Parodoje dalyvauja šešiolika dailininkų, kuriuos erdviose salėse skoningai eksponuoja parodos architektė Renata Valčik.

Teodoras Kazimieras Valaitis. Dvigubas portretas. Apie 1968. Kunoto Vildžiūno nuotrauka

Vos parą trukusios kelionės į Druskininkus sumanymas gimė spontaniškai, panorus papildyti Vilniuje aplankytos iš pačios Valensijos (!) atkeliavusios Jacques’o Lipchitzo skulptūrų kolekcijos įspūdžius. Žinojau, kad Druskininkuose Šv. Jokūbo gatvėje jau veikia Lipchitzo muziejus (tą mediniais „mezginiais“ papuoštą vilą, tyliai laukiančią savo atgimimo dienos, matydavau Druskininkuose būdama daugybę kartų!); čia ir įvyko vilnietiškos parodos antroji dalis, savotiškas pratęsimas. Ekspozicijoje įdomu susipažinti su Lipšicų šeimos istorija, matyti ano meto fotografijas ir įvairiais būdais eksponuojamus skulptoriaus darbus. Bet ir tai dar ne viskas. Pasakiškai papietavusios su „Šiaurės Atėnų“ kalbos redaktore Audre nuostabiame „Sicilijos“ restoranėlyje, apžiūrėjusios su meile atgaivintą, naujo klebono rūpesčiu „nupraustą“ Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią ir jau temstant pasigėrėjusios Druskoniu, su mane lydinčia anūke Marija pasukom link „Arnikos“ – dailios medinės vilos, kur apsistojome. Prieš miegą bandžiau paskaityti žurnalą „Teatras“ (šiaip jau jo vengiu vien dėl dizaino) ir dar kartą įsitikinau, kad pirkau be reikalo: visi straipsniai, net labai protingų moterų, – apie DI, vienaip ar kitaip bandomą prikabinti prie teatro. Negyvas kūnas – prie gyvo. Tikiuosi, kad iki savo gyvenimo galo jau kaip nors išsiversiu be dirbtinio intelekto, liksiu su savu…

Po lietingos nakties vėl išaušo saulėtas rytas. Kvėpavome tirštos liūčių drėgmės ir kepinančios saulės prisigėrusiu oru, klausėmės tik paukštelių trikdomos tylos, dairėmės į atnaujintus tradicinės kurortinės architektūros namus. Matėme Vilniaus alėjos pradžioje jau įkurdintas dvi skulptoriaus Donato Dovidavičiaus skulptūras – „Aviną“ ir „Dvynius“ – iš numatyto „Zodiako“ ciklo. Ir apėmė dvejonė: ar reikėjo būtent Druskininkuose, kur, regis, netrūksta Čiurlionio gyvenimo ženklų, dar improvizuoti jo žinomo ciklo tema?

Prasibrovusios pro remontuojamo Druskininkų miesto muziejaus pastolius, patekome į jau nuo birželio veikiančią parodą, gražiai pavadintą „Jacques Lipchitz ir draugai“. Tie draugai – 17 žinomų prancūzų dailininkų, tarp jų nemažai litvakų; darbai – piešiniai, tapyba, skulptūra ir keramika (paties Pablo Picasso balkšva, moters profilį primenanti išilginto kaklo vazelė su žydra akimi), kuriuos daugybę metų, gyvendamas Amerikoje, pasišventęs rinko, pirko ir saugojo ponas Shmuelis Tatzas, mūsuose – Samuelis Tacas, buvęs alytiškis, labai gražiai kalbantis lietuviškai, begrįžtąs gyventi į Lietuvą. Ne visi jo įsigyti darbai yra šedevrai, visokių yra, bet pati galimybė Lietuvos galerijose matyti žymių dailininkų, kaip antai Amedeo Modigliani, Chaïmo Soutine’o, Moïsės Kislingo, Ossipo Zadkine’o, Pinchaus Krémègne’io, Jeano Cocteau ir kitų, ranka pieštus, tapytus, apmąstytus darbus – didžiulis džiaugsmas. Jeigu būtų mano valia – ponui Samueliui Tacui nedvejodama skirčiau Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.