Iš bloknoto (70)

Štai ir prabėgo permainingas rugsėjis su lietumis, audromis ir viltingais saulės pragiedruliais. (Pamenu, prieš daug daug metų iš Briuselio į Lietuvą atvykusi Jurgita Smolskytė kartą manęs paklausė, kaip suprasti tokį keistą jos ausiai žodį – „pragiedruliai“. Ir aš bandžiau paaiškinti panaudodama stipriai padėvėtos dangaus paklodės įvaizdį.) Miškuose aistruoliai teberenka grybus ir paskutines bruknes. Žydi savi ir atvežtiniai jurginai. Kalvarijų turgus klesti. Bet labiausiai visi laukia ne tradicinės bobų vasaros, o ramybės, išsigelbėjimo nuo viduje tūnančio nerimo, nervų įtampos, netikrumo.

Kaupiasi būsimo sezono lūkesčiai ir pažadai: „Sirenų“, „Auros“ festivaliai, premjeros visose Lietuvos teatrų scenose. Estų teatras su Elmo Nüganeno režisuota Mariaus Ivaškevičiaus pjese „Dievų aušra“! Koncertai, kuriais pasidžiaugs muzikos žinovai ir klausytojai. Visos salės perpildytos. O kiek dar nematytų praėjusių metų kraičio spektaklių! Pasivyti traukinį nebeturiu vilties. Vis dėlto vieną iš jų – Senajame teatre vaidinamą spektaklį, pavadintą opera, – knietėjo pamatyti.

Tai įsivaizduojama M. K. Čiurlionio opera „Jūratė“. Taip afišoje parašyta. Tai keistas trijų kompozitorių ir DI koliažas, kurio klausant nepavyksta nei išgirsti, nei pajausti, nei suvokti. Muzika blanki, neįsimenanti, libreto nėra, teksto nėra, apie personažus žinom tik tiek, kad pamilo vienas kitą. Nėra nieko, kas skatintų veiksmą, raišką, išskyrus pasitelkus modernias technologijas įdomiai sumanytą scenos veiksmo ir vaizdo atspindį didžiuliame ekrane. Ten, tame danguje ar jūroje, ir matome Jūratę ir Kastytį, profesionaliai atliekamus aktorių Telmano Ragimovo ir Sigitos Mikalauskaitės (ji ir judesio, šokio kūrėja), bet ir šis efektingas kūnų meilės šokis pabosta ilgai besikartodamas toje pačioje ribotoje įrėmintoje erdvėje, – juk spektaklis trunka ne vieną valandą! Choras ir solistai atrodo nykiai, nes su pagrindine veiksmo linija ir vaizdu neturi nieko bendro – nei plastiškai, vizualiai, nei emociškai. Akivaizdu, kad kūrėjų argumentai pagrindžiant ketinimą iš nieko sukurti operą nepasiteisino. Bet jie užsispyrę tvirtina, kad opera, tokia, kokia galėjo būti Čiurlionio parašyta, scenoje atgijo. Bet ar gali atgyti tai, ko nebuvo? Ir kyla mintis, kad kažkam čia labai rūpėjo atsidurti prie Čiurlionio pavardės afišoje, pasišildyti Jo spinduliuose. Sąmoningai neminiu beveik jokių pavardžių.

Po kelių dienų jau sėdėjau šiltoje mūsų Operos kėdėje, žiūrėjau į gausiai susirinkusius žiūrovus, į tako viduryje įsikūrusią filmavimo grupę. Su šia aktyviai bendravo mūsų įžymioji kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, kurios premjerinis spektaklis – pirmoji opera pavadinimu „Apversta tikrovė“ – štai netrukus turėjo prasidėti. Įdomi šio projekto priešistorė – apie tai buvo šiek tiek rašyta, klausėmės radijuje parengtų interviu su kompozitore (tiesa, labai gaila, kad spektaklio programėlių negavom ir neturėjom rankose informacijos apie spektaklio atlikėjus, be to, ir atminimui, istorijai neliko). Verta prisiminti, kokius puikius leidinukus išleido Nacionalinis Kauno dramos teatras Roberto Wilsono spektaklių „Dorianas“ ar „Septynios vienatvės“ proga.

Nesu operos specialistė, esu tik lankytoja ir nuo vaikystės – klausytoja. Tai pasidalinsiu tik pirmu įspūdžiu ir keliom atklydusiom mintim. Turint galvoje, kad pastatymo savo metu ketino imtis ne bet kas, o pats didysis teatro vizionierius Robertas Wilsonas, kurį jau pažįstame ir iš kelių Lietuvos teatruose sukurtų spektaklių, natūraliai sukyla viltys ir troškimas pamatyti nuostabų reginį. Deja, Meistro nebėr, o idėjų įkūnytojais tapo jo mokiniai, stengęsi išlaikyti, įkūnyti mokytojo priesakus. Bet kažkas tarsi trukdė muziką sieti su vaizdu. Norom nenorom žiūrėdama spektaklį galvojau, ką mes matome, ko klausomės, – ar tai yra opera? Juk nėra žanrui būdingo tradicinio libreto su tekstu, nėra nuosekliai plėtojamo siužeto, charakterių, kurie paprastai formuoja sceninį veiksmą, įvykius, ryšius tarp personažų ir labiausiai išsiskleidžia, atsiveria arijose. Iki šiol atsimenu 2002 metais parodytą anuomet atrodžiusią labai modernią Osvaldo Balakausko operą „Tolimoji“ Oskaro Milašiaus kūrinio tema. Ją Filharmonijoje atliko simfoninis orkestras su solistais, ir viskas buvo suvokiama ir girdima. „Apverstoje tikrovėje“ vaizdų ir muzikos pasaulis kartais gyvena skyrium. Kiekviena muzikos atkarpa, kaip ir scenos vaizdai ar subtitruose įvardintos temos (pavyzdžiui, jūra, upė, vanduo) čia ir kūrėjų, ir žiūrinčiųjų interpretuojama visiškai laisvai. Jau pradžioje suskamba laisvės, poreikio išsiveržti iš tradicinių, įprastinių gyvenimo tvarkos rėmų (Berniuko įvaizdis), drąsos ir vienatvės (Moters keliautojos motyvas) ir galbūt – bandymo suvokti ir pažinti naują apsuptį temos. Daro įspūdį scenos gilumoje, tarsi mūsų pasaulio „anapus“, kuriami didingi kintantys filmuoti Tolimosios Šiaurės vaizdai – ledynai, pūgos, vandenys ir teatrališkai pateikti tos aplinkos gyventojai; bet finale vėl išgirsti desperatišką nevilties šauksmą (Vyro šokis).

Labiausiai įsiminė labai jau vilsoniškai aitri Berniuko tema – lyg operos suvokimo raktas – ir nenusakomas Šiaurės grožis, jos didybė, leidžianti įvairiai ją suvokti, ir jau minėtas įspūdingas Vyro (suaugusio Berniuko?) nevilties šokis pabaigoje, gal kaip priešprieša tam, ko finale galėjom tikėtis. Bet to maža. Grįžusi namo pagalvojau, kad gera būtų atsigulti ant sofos ir užsimerkus perklausyti operos muziką.

Vilniuje, virš gražaus, stilingo Mažojo teatro stogo, praskaidrėjo padangė. Į repertuarą įsibrovė „seno kirpimo“ (1761) Carlo Goldonio komedija „Vasarotojų karštinė“, pirmoji trilogijos dalis. Ją, mūsų pasvietėj visai nežinomą, neišverstą ir nepaklausią, susirado Mažojo teatro meno vadovė Gabrielė Tuminaitė, ketinanti ateityje pastatyti ir kitas dvi dalis (antra dalis turėtų pasirodyti Nacionalinės operos scenoje, o trečia – vėl Mažajame). Gaila, kad didžiojo komediografo Carlo Goldonio kūriniai mūsų scenoje labai retai pasirodo, lyginant su Molièreʼo gal būtų vienas su penkiais. Europos scenose jį įvairiai interpretavo žymiausi pasaulio režisieriai: vieni jam taikė netolimos praeities commedia dellʼarte stilistikos bruožus, kiti bandė jį subuitinti, „nuleisti ant žemės“, pavyzdžiui, net įžymusis Giorgio Strehleris, norėjęs parodyti, kokie iš tiesų yra žmonės, dar kiti jo iš pažiūros lengvabūdiškose pjesėse ieškojo paslėptos gilumos. O šiais laikais, man regis, būtent komedijos negailestingame veidrodyje norėtųsi pamatyti save ir mūsų sutrikusią visuomenę.

„Vasarotojų karštinė“. Dainiaus Putino / VMT nuotrauka

Imdamasi neįprasto darbo, režisierė į talką pasikvietė nemažą būrį žmonių: bulgarų kilmės scenografą ir dizainerį Youlianą Tabakovą, kurio scenovaizdžio centre – senas, visko matęs fortepijonas, aplink kurį daugiausia komponuojamos tarnų „choro“ mizanscenos ir kita. Spalvinį, judrų scenovaizdžio foną sudaro kostiumai, ne stilizuoti, bet žaismingai bandantys prisitaikyti prie XVIII amžiaus stilistikos. Vaidinimo pabaigai sugalvotas juokingas ir sykiu graudus akordas: iš kairės kulisų pusės prie pat scenos privažiuoja krovininė „fūra“, nuleidžia tiltelį, ir tarnai visą scenoje esamą turtą sukrauna jos vidun: teatras iškeliauja! Pasikvietė režisierė ir puikų italų aktorių ir režisierių Luciano Romaną šio spektaklio aktoriams vesti vaidybos dirbtuvių, beje, vaidinusį daugybę Goldonio pjesių pagrindinių veikėjų. Neabejoju, kad „Karštinėj“ dalyvaujančių vyresnės kartos aktorių kraujas atgijo (pakanka pažiūrėti į komedijoje save atradusį aktorių Mindaugą Capą – Filipą!), o spektaklyje vaidinančių jaunų aktorių būrys jau niekada nepamirš, kaip kurti aukštą italų klasikinės komedijos temperatūrą, improvizuoti sau ir žiūrovams ir lipdyti specifinį permainingo personažo charakterį.

Mačiau kol kas tik vieną sudėtį ir jau dabar galiu pasakyti, kad aktoriai, ilgai ir nelengvai dirbę, rodo mums gyvą, kupiną žaismės reginį. Gal šiek tiek per ilgą (ypač pirmoje dalyje), per žodingą. Mūsų publika, jau atpratusi juoktis, atsipalaidavo tik vaidinimui įpusėjus (spektaklyje, kurį žiūrėjau rugsėjo 20 dieną), bet aš tikiu, kad ilgainiui įsijaus ir pabaigoje supras, kad Goldonis, talentingas kūrėjas, puikiai žmones pažinojęs Venecijos advokatas, juokauja rimtai, – ironiškas pjesės pavadinimas „Vasarotojų karštinė“, – tos personažų viltys išvykus iš namų susikurti sėkmingesnį, laimingesnį, gražesnį gyvenimą sudūžta. Sudūžta kaip visiems, kurie jo tik trokšta, bet nieko nedaro jam sukurti.

„Vasarotojų karštinėje“ visi pasirodo, kas esą. Ir jokios suktybės, apsimetinėjimai, apgaulės nebepadeda. Manau, kad žiūrovams bus įdomu ateityje pasižiūrėti kitas dvi dalis: kokiais keliais Carlo Goldonis ir teatras vedžios savo personažus, ar pasiūlys jiems kokią nors išeitį?

Ir pabaigai – dar vienas kartus nusivylimo gurkšnis: visiškas fiasko ištiko dviejų žinomų menininkų – mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus ir estų režisieriaus Elmo Nüganeno – kūrinį Talino teatro „Südalinna“ spektaklį „Dievų aušra“. Greta manęs sėdėjęs žmogus tai pavadino saviveikla. Apie būsimą spektaklį kalbėdamas Jolantos Kryževičienės radijo laidoje dramaturgas skundėsi, guodėsi, kad Lietuvoje neįmanoma būti dramaturgu… O aš pasakysiu taip: „Parašykite, mielas Mariau, vėl gerą pjesę, ir bus įmanoma gyventi Lietuvoje, kaip gyveno Juozas Grušas, Kazys Saja, Juozas Glinskis.“

„Dievų aušra“. Teatro „Südalinna“ nuotrauka