Iš bloknoto (68)
Pamačiusi skelbimą apie Eglės Ridikaitės parodą „Nuėmimai“, apsidžiaugiau galėsianti dar kartą pamatyti jos darbus, kurių kiekvienas – ar tai būtų senojo Vilniaus daugiau nei šimtmetį išsilaikiusios laiptinių grindų plytelės ir kažkokiu stebukliniu būdu „kaip gyvos“ perkeltos į didžiules dailininkės drobes, ar iki vos įžiūrimų detalių kruopščiai ištapytos kupiškėniškos „babutas skarialas“, ar ritmiškas pušynėlis už žaliuzėmis suliniuoto lango – alsuoja meile praėjusiam laikui ir žmogui, palikusiam savo gyvenimo ženklą. Juk kiekvieną turėtų sujaudinti tas SALVE, tamsiom raidėm „Kultūringų grindų“ cikle užrašytas ant baltos plytelės čia pat prie slenksčio, tas kvietimas užeiti. Deja, išnyko ši graži tradicija… Bet liko Eglės užfiksuoti amžių sandūros kultūros pėdsakai, pasakojantys ir apie tam tikrą architektūros madą, ir apie miestelėno pagarbą namui, kuriame gyvena, ir net apie žmonių tarpusavio santykius. Kažkuri iš menotyrininkių jau taikliai įvardijo Eglės darbų kryptį – kasdienybės poetika.
Šįkart Eglės paroda visiškai netikėtoje vietoje – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje, kurios vidun jau daug dešimtmečių niekas nebuvo patekęs, iki šiol nerestauruotoje, nesutvarkytoje, nors aplink ją virė gyvenimas – Centrinis paštas, Rašytojų sąjunga ir besikeičiančių vyriausybių rūmai.
Taip susiklostė, kad jau pro trečio mūsų buto langą tolumoje matau Tris Kryžius, Gedimino pilies bokštą (arba tik vėliavą) ir Šv. Jurgio bažnyčios nuostabų barokinį fasadą. Vakarais, saulei pamažu leidžiantis, apelsininiu oranžu švytintis bažnyčios fasadas spindi kaip viltis, kaip Pažadas. Tą vaizdą tikrai nešiuos ten, kur bus skirta, kaip ir Šv. Rapolo bažnyčios vaizdą nuo kairiojo kranto. Sovietmečiu Šv. Jurgio bažnyčioje buvo laikoma „specfondinė“ literatūra, čia suplaukdavo knygos iš bažnyčių, vienuolynų, net iš žydų geto, ir, kas įdomiausia, būtent bažnyčioje buvo saugomi senieji žydų raštai, Toros, svarbūs dokumentai. Gan ilgą laiką ten veikė gražiai pavadinti Knygų rūmai, kuriems vadovavo ypatingai drąsus, Lietuvai nusipelnęs žmogus, vadintas tyliuoju žydų palikimo sargu, – Antanas Ulpis, tikriausiai žinojęs daugybės rūmuose saugomų knygų paslaptis ir likimus.
„Nuėmimai“ bažnyčioje daro išskirtinį, sakyčiau, dvigubą įspūdį. Dalį dėmesio sutelki apžiūrėdamas ne itin nukentėjusios, greičiau labai apleistos vienanavės bažnyčios erdvę ir stengdamasis suvokti labai jau aukštai sugulusių freskų temas, suprasti, kodėl čia tokia neįprasto pavidalo ambona ar kai kurios altoriaus detalės, o kitą savo dėmesio dalį skiri spalvotų, santūriai dekoruotų Didžiosios Vilniaus sinagogos bimos ir mikvos likučių fragmentams, labai įspūdingiems visiškai skirtingos kultūros liudytojams, sukomponuotiems į savotišką „nuėmimų“ statinį, gal net memorialinį paminklą. Nei šio kūrinio formos, nei spalvų deriniai barokinėje bažnyčioje neranda ir neieško sau artimos estetikos – tik kalba apie tam tikrą kultūros pavyzdžių, artefaktų likimo bendrumą. Man atrodo, ši paroda – išskirtinis įvykis, kurį derėtų pratęsti už Lietuvos ribų, ieškant naujų fonų, naujų prasmingų erdvių ir kontekstų „Nuėmimams“.
Evgenios Levin nuotrauka
Ne taip seniai iš LRT radijo paskambino kultūros laidų redaktorė Jolanta Kryževičienė ir paprašė pasikalbėti apie Rūtą Staliliūnaitę. Sutikau. O ruošdamasi pokalbiui vis galvojau, kokį rakursą pasirinkti, apie kurią šiandieninę aktorę taip galėtume pakalbėti, kurią šiandien dar galėtume pavadinti primadona ar savo meto kultine persona. Truputį ankstesnėse kartose skaičiuodami nuo Rūtos gal dar atrastume keletą (pavyzdžiui, Gražina Balandytė, Jūratė Onaitytė, Dalia Storyk, Nelė Savičenko, vėliau – man prieš akis iškyla Rasa Samuolytė), bet dabar tokių kandidačių nematau. Nors kiekviename teatre yra gerai vaidinančių, publikos mėgstamų aktorių, bet kultinių, savo epochos teatro „žvaigždžių“ nebematyti. Kodėl, paklausite? Gal aš klystu, bet priežasčių yra ne viena. Senka repertuariniai teatrai, aktoriais keičiamasi, jie, kaip ir režisieriai, migruoja per teatrus ir retas aktorius už savo pečių jaučia stabilaus, patikimo teatro sieną. Žiūrovai nebežino, kuris aktorius kuriam teatrui priklauso. Nebėra ir režisierių, kurie labiausiai rūpinasi aktoriumi, nes būtent per aktorių nori savo sumanymą išreikšti. Mūsų laikais (XX a. antroji pusė?) visi žymiausi aktoriai ir aktorės iškilo ant režisierių pečių; ir čia galėtume vardyti: Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ir daugybė jų išugdytų aktorių.
Praėjo labai daug laiko nuo tos dienos, kai paskutinį kartą matėmės su Rūta. Per tuos metus pasaulis ir aplinka, kurioje gyvename, labai pasikeitė: esame prislėgti nežinios, nerimo, vis artyn sėlinančių gamtos katastrofų ir karo.
Su Rūta buvome vienos kartos, ir abiem teko išgyventi kintančio, bręstančio ir klestinčio Lietuvos teatro laiką, kartais Atšilimo metais nugriebiant kokį gastroliuojančių Vakarų teatrų (italų, prancūzų ar vokiečių) šedevrą. Charakteringa, kad Lietuvos teatro triumfas atėjus naujai režisierių kartai apėmė visą Lietuvą, reiškėsi visuose stambesniuose miestuose ir truko ilgai, kone pusamžį. Kalbėti apie aktoriaus likimą – vadinasi, kalbėti apie jo meto teatrinę kultūrą, apie teatrą, kuriame dirbo, apie režisierius, kurių spektakliuose jam teko vaidinti. Įžengusi į Kauno dramos teatro sceną, Rūta pateko į psichologinį realistinį teatrą išpažįstančio ir išmanančio režisieriaus Henriko Vancevičiaus rankas. Su aktoriais jis dirbo įdėmiai, kantriai ir Rūta įgavo tvirtesnį profesinį pamatą suvaidinusi Kleopatrą Shakespeare’o „Antonijuje ir Kleopatroje“. Kleopatros tragedijos, nors duomenis turėjo, dar negalėjo aprėpti ir pati tuo vaidmeniu nebuvo patenkinta. Kas kita Jurga poetiškame režisieriaus Stasio Motiejūno „Baltaragio malūne“ – joje atrado daug sau artimo jaunatviško gyvenimo džiaugsmo, meilės, vilties.
Kokio tipo aktorė ji buvo? Liauna, trapi, perdėm jautri, kartais net sentimentali; proporcingai sudėta, lengva, grakšti šiaudų spalvos blondinė su gražiais dantukais ir žavinga, kerinčia šypsena. Bet po tais dailiais bruožais atrastume ir nemažą dozę išminties bei racionalumo. Buvo tvirta. Kai jos mama paliego, atsivežė ją į savo mažą dviejų kambarių butelį ir labai ja rūpinosi, nors ir pačią kamavo tokiems jautriems kaip jos organizmams būdingos skrandžio, žarnyno ligos. Visa tai derino su didžiuliais vaidmenimis ir atsakomybe.
Iki paskutinės dienos pati tvarkė savo reikalus, viskas buvo apsvarstyta, suderinta – kur palikti archyvą, kaip šarvoti, kur laidoti. Aišku, laidoti Pašušvy, greta mamos, gimtojoj tėvų žemėj. Apie Pašušvį, kuriame dažnai buvodavo, visuomet pasakojo jautriai, su meile.
Rūtai teko vaidinti pas skirtingo braižo režisierius, kaip antai Henriką Vancevičių, Stasį Motiejūną, Gintautą Žilį, Joną Jurašą, Eimuntą Nekrošių, Gytį Padegimą ar Joną Vaitkų. Ir tai gal ne visus dar išvardijau. Su kiekvienu iš jų dirbdama, ypač su tais didžiaisiais, lyg išeidavo dar vieną mokyklą. Mokėjo klausyti, girdėti, prisitaikyti ir nepasakysi, kurio spektakliuose buvo geresnė.
Ji vaidino įvairaus žanro, įvairios kokybės ir dydžio vaidmenis, visus juos kruopščiai apgalvodama ir lipdydama. Vaidmens piešinys visuomet buvo tikslus, švarus, suprantamas. Pakanka paminėti ir palyginti keletą iš jų, kad suprastum, koks platus buvo aktorės diapazonas. Pavyzdžiui, jau minėta Jurga, itin dramatiška Sara „Ivanove“, Marutė (lyg vaidintų save pačią mirusią) „Grasos namuose“, švarus ir teisingas Karalius Motiejukas, tragiška ir trapi Barbora Radvilaitė, tarsi šokanti visą vaidmenį Merė Popins, kukli Lenino gyvenimo draugė Krupskaja „Mėlynuose žirguose…“, Misis Gibs, jautrioji „Mūsų miestelio“ siela, ar begėdė padraika Ūbienė „Karaliuje Ūbe“. Išnagrinėjęs šiuos vaidmenis, jau ir aktorės portretą turi. Gerai, kai režisierius su kitais bendradarbiais tau padeda logiškai pagrįsdamas personažo poelgius ir sukurdamas aplink jį ypatingą atmosferą, rūpindamasis spektaklio stiliumi, visais raiškos būdais. Šiandien, man regis, režisierius linkęs daryti savo spektaklį ir mažiausiai jam rūpi aktoriaus ugdymo, tobulinimo klausimai.
Kaip asmenybė ji buvo vientisa – laikėsi savo moralės principų, kurie daugmaž sutapo su Dešimt Dievo įsakymų; labai pareiginga, mandagi, dėmesinga, jautri. Jos kultas (Kaune ir visoj Lietuvoj) – suprantamas: primadona klestinčiame teatre! Publikos adoracija, spauda ir besaikės kritikų pagyros ją truputį pagadino. Mano galvoje dar gyva viena tokia istorija: Rūta atvyko į Vilnių, mudvi nukakome į „Litexpo“ rūmus, apžiūrėjome gyvai komentuodamos skirtingų galerijų eksponuojamus darbus, pavargome, ir Rūta pasiūlė važiuoti į centrą papietauti restorane ir ten ramiai pasišnekėti. Taip ir padarėme. Aptarėme teatrų būklę, sėkmes ir nesėkmes, savo kasdienybę, o išeinant ji man padovanojo savo įrašytą naujai išleistą kasetę su Salomėjos Nėries poezija. „Kai turėsi laiko, paklausyk…“ – labai kukliai, be jokio komentaro Rūta įteikė savo darbą. Grįžusi namo tą patį vakarą kasetę perklausiau, paskambinau jai ir atvirai pasakiau, kad, skaitydama „nuo savęs“, su „reikšmingom“ pauzėm, atodūsiais, kažkaip labai jau „privačiai“, ji Nėries poeziją sumenkina. Po to apsikeitėm laiškais. Viename iš jų paminėjau jos Barborą kontekste „vaidini, bet nesi Barbora“ ir gavau atsakymą, kuriame buvo jos sakinys: „Aš – nesu Barbora?!“, ir po to laiško mūsų santykiai kažkaip savaime nutrūko… Atsisveikinau laidojant.
Perkopėm vidurvasarį. Dešimt dienų Palangoje buvo nykios. Pirmąją savaitę lijo, buvo drėgna ir nejauku. Paskui lietus silpo ir pro plyšį tarp niūrių debesų kartais išlįsdavo saulė. Su jaunesniąja anūke buvau apsistojusi „Žuvėdroje“, o paskui „Grand Baltic Dunes“ (kur madingas dizainas prieštarauja logikai ir žmogaus patogumui): norėta arčiau jūros, o išėjo – arčiau Basanavičiaus gatvės balagano: kičinis turgus klesti, siaubinga popsinė muzika sklinda iš kone kiekvienos kavinės. Neverta nė vardyti kitų grožybių. Garsiausias Lietuvos kurortas šitaip prisistato pasauliui, kurio atstovų čia privažiuoja kasmet vis daugiau. Per visas dešimt dienų afišos neskelbė nė vieno rimto koncerto. Jau daug metų neveikia nė vienas iš buvusių trijų kino teatrų (o būtų sausakimši, esu tikra). Visas išsigelbėjimas – geroji senoji vasaros skaitykla Vytauto gatvėje, bet ir tą Palangos valdžia žada renovuoti pritaikydama žiemai. Kas liks?
