Iš bloknoto (66)

Pakviesta į Adomo Jacovskio parodą „(ne)retrospektyva“ ne tik apsidžiaugiau, bet ir gerokai nustebau. Pastaraisiais metais sutiktas kur nors parodoje, teatre ar tiesiog gatvėje ir paklaustas, ką beveikiąs, kaip sekasi, dažniausiai niūrokai atsakydavo: „A, nieko… Bandau vėl tapti tapytoju, kasdien ateinu į dirbtuvę, bandau piešti, matau, kad neišeina, tada apsirengiu ir einu gerti kavos kur nors į Senamiestį.“ Taip, daug kartų mačiau Adomą Vilniaus gatvėje prie vienos ar kitos jo mėgstamos kavinės šiltuoju metų laiku. Bet kas jau kas, jeigu ne Adomas Jacovskis visuomet buvo ir yra tapytojas?!

Adomas Jacovskis. Juodas kvadratas. 1995

Pažvelkim atgal. Susipažinom labai seniai, Adomo studijų metais. Kartą, pamenu, su Adomu ir jaunaisiais „kinošnikais“ sėdėjom „Neringoje“ po palme ir juokavom. Man, jau grįžusiai iš Maskvos po studijų, rūpėjo paklausti, kokią sritį jis pasirinko, kas dėsto scenografiją, ir tada jis netikėtai atvirai pasakė, kad norėjo studijuoti tapybą, o pateko į scenografiją ir kaip tik dabar galvoja apie kursinį darbą – „Otelą“, neranda sprendimo, bet tai, ką siūlo kurso vadovas – pastatyti didžiulę lovą scenos viduryje! – jam visiškai nepriimtina. Aš, turėjusi puikius dailės istorijos dėstytojus (vienas iš jų – Nikolajus Tarabukinas, daug laiko dirbęs su Vsevolodu Mejerholdu), iš karto supratau Adomo nusivylimą ir pyktį: jis neis pramintais takeliais. Ir niekada nėjo. O dėl tapybos tai, sakyčiau, nebūtina žiūrėti tik į jo grynąją tapybą, pakanka įdėmiai peržvelgti scenografijos eskizus knygoje „Adomas Jacovskis“ (2008), kad suprastum, jog savo matymu, jutimu ir mąstymu jis yra tapytojas. Ir ne tik tapytojas, bet ir grafikas, o gal net ir architektas. Štai tik keletas jo nuostabiai sumanytų, kūrybos amplitudę liudijančių scenovaizdžių – „Katė už durų“ (1980), „Tėvynės ilgesio dainos“ (1984), „Makbetas“ (1989, 1995), „Vasarvidžio nakties sapnas“ (1998), „Šventasis pavasaris“ (2000), „Edipas karalius“ (1998), „Karalienė Bona“ (2002), o kur dar mūsų nematyti, sukurti svečiose šalyse – Rusijoje, Italijoje, Kinijoje ar Izraelyje? Apie Adomo scenografiją, jo teatrą galima labai daug ką pasakyti. Ta tema būtų neišsemiama.

Kur kas sudėtingiau man kalbėti apie Adomo tapybą, sutelktą parodoje „(ne)retrospektyva“. Čia mus pasitinka ankstyvieji darbai ir septyni patys naujausi, nutapyti po ilgokos pertraukos 2025–2026 metais. Neabejoju, kad ne viena iš Adomo drobių saugoma įvairių šalių muziejuose, asmeniniuose fonduose (ir aš džiaugiuosi turėdama vieną mįslingą „Galvą“). Bet tai, kas pateko į aptariamą ekspoziciją, su kaupu atspindi dailininko kelią, jo braižo tarsi nežymius, bet reikšmingus pokyčius, ieškojimus, kaip pilniau, emocingiau išreikšti susitelkiančias mintis pasirinkta tema. Juk visi darbai (gal išskyrus studijų metų „realistinį“ autoportretą su cigarete dantyse, Eimunto Nekrošiaus ir aktorių grupinį portretą ir dar keletą ankstesnių), didesnės ar mažesnės apimties jie būtų, yra skaudūs filosofiniai apmąstymai apie Žmogų, jo lemtį, vidinį pasaulį.

Adomo tapyboje nėra apčiuopiamo laiko, konkrečios veiksmo vietos, lengvai atpažįstamų personažų (nors dažname gali nujausti patį dailininką ar jo šeimos narių bruožus), juo labiau – individualizuotų charakterių. Jo Žmogus pasirinko numanomą, apibendrintą biblinio personažo pavidalą ar formą. Užsisklendusio, susikaupusio, nekontaktuojančio su pasauliu. Pradžioje tai buvo tiesiog galva, dailininko pavadinta sąlygiškai – Veidas, Žiūrintis į tave, Veidas geltoname fone, Spalvotas profilis, Ant plokštumos gulinti galva ir panašiai, galva, jau patyrusi visą kančių kelią ir tapusi to tragiško kelio liudytoja. O vėliau Adomo drobėse, regis, dažniau vaizduojama visa figūra, subtiliai perteikta vos pastebima charakteringa stovėsena ar judesiu išreiškianti savo esmę: „Angelas juodu sparnu“, „Vandens nešėjas“, „Keliaujantis Orient po juodu mėnuliu“, „Laukiantis lietaus“, „Moteris smėlynuose“. Įkvėpti rūsčių ir poetiškų Biblijos pasakojimų ir savos gyvenimo patirties, Adomo darbai tarsi kviečia juos apmąstyti, išjausti galbūt atrandant savo interpretacijos ar suvokimo variantą.

Bibliniai siužetai Adomo nepasakojami, neiliustruojami, jie greičiau nujaučiami. Figūrą, galvą ar veidą dailininkas pateikia skirtinguose fonuose. Ypatingus ritualinius veiksmus, ženklus įvairių metų drobėse, tokiose kaip „Septyni“, „Juodas kvadratas“, „Malda“, „Balta-raudona“ ir kt., atlieka plaštakos, kartu su vaizduojamu personažu kenčiančios, klausiančios, išsigandusios, nustebusios. Figūras ir Galvas matome raudoname, juodame, dažnai – neramiame ochriniame dykumų smėlio fone. Nėra čia dangaus. Visas fonas – dykuma, kaip žemė ir sykiu erdvė, išsaugojusi daugybę žmonijos būties liudijimų, prisiminimų, įvaizdžių. Dažnoje drobėje fono dykumą kerta platokos, laisva ranka pavingiuotos, apie grėsmę ar draudimą perspėjančios raudonos arba juodos horizonto linijos. Visi dailininko teikiami ženklai kalba, ir kiekvienas žiūrėtojas juos gali skaityti, jausti, girdėti skirtingai. Prie kiekvieno darbo priėjęs tarsi pasineri į dailininko dosniai pateiktą apmąstymų lauką.

Norėtųsi, kad kiekvienas iš tų darbų turėtų savo erdvę, kaip kad MO muziejuje buvo eksponuotas ir puikiai apšviestas „Laukiantis lietaus“. „Titaniko“ salėje šiek tiek ankštoka, bet kai po parodos atidarymo, į kurį buvo susirinkę daugybė žmonių, nuėjom ten su drauge vieną skaistų rytą – patyrėm tikrą malonumą! Salėje buvo tylu, pro langus švietė pavasaris, todėl Adomo tapyti Veidai atrodė gyvi, dykumų fonai virpėjo, tarsi spinduliavo. Pridursiu, kad pavyko išleisti puikų, turiningą katalogą „Adomas Jacovskis. Tapyba ir keli eskizai“ su Antano Andrijausko prakalba.

Laikas bėga greitai, tempas ir ritmai lėtėja, tad ir įdomių įspūdžių sukaupti darosi vis sunkiau, o ir ne apie viską norisi galvoti, rašyti. Ypač sudėtingi darosi santykiai su teatru. Mano akyse jis tolsta, blanksta, gūžiasi. Labai retai pamatai spektaklį, kuris sujaudina ir išlieka atminty. (Tiesa, neseniai Oskaro Koršunovo režisuotoje Ibseno „Laukinėje antyje“ iki ašarų sujaudino Hedvigą vaidinusios jaunutės aktorės Inga Juškevičiūtė ir Gintautė Rusteikaitė. O kiek vėliau ir Roberto Wilsono talentingos režisūrinės improvizacijos ir svaiginanti estetika Oskaro Milašiaus „Septynių vienatvių“ tema.) Todėl ir jaunosios kartos aktorių niekaip negali įsidėmėti, išskirti. Va visai neseniai nuėjau pasižiūrėti Antano Obcarsko Kroatijoje, Zagrebo jaunimo teatre, realizuoto spektaklio „Rūgštis“. Viena ryškiausių šiandienos kroatų dramaturgių Tena Štivičić kelia iš tikrųjų aktualią, bet retai viešai svarstomą skaudžią kūrybinio organizmo, šiuokart – teatro trupės ir jo vadovo santykių problemą. Talentingas, visų dievinamas, jau ir genijumi vadinamas režisierius subrandina ir įtvirtina trupę, bet ilgainiui kolektyvo šlovė gęsta, nes tarpusavio santykiai tampa sudėtingi, dievinamasis leidžia sau nepateisinamą elgesį su trupės nariais, įsižiebia nepakantumas vienų kitiems ir būtinybė skirtis. Pati istorija atrodo girdėta ir atpažįstama, bet svarbiausia čia – charakteriai. Ypač svarbus pagrindinis personažas. Bet aktoriaus, galėjusio suvaidinti tokį ypatingą vaidmenį, tokį vyrą, teatre neatsirado, ir pjesė scenoje prarado ne tik reikšmingumą, bet ir įdomumą. Po spektaklio – skysti mandagumo plojimai aktoriams. O žiūrovai ir vėl išeina nukabinę galvas. Spektaklio programėlės nebuvo, todėl jokių pavardžių paminėti negaliu.

Gavau nusipirkti baltarusių autorės Evos Viežnaviec pas mus jau išgirtą knygą „Ko ateini, vilke?“. Skaitydama be perstojo stebėjausi nenusakomai išradingu Jurgitos Jasponytės-Burokienės vertimu, kuriame tarsi atpažįsti mūsų rytų aukštaičių (?) tarmes ir keisčiausius naujadarus. Viršelyje panaudotas baltarusių menininko Maksimo Osipau kūrinys „Kodėl tu mane atlikai?“– paklausė Žygdarbis Didvyrio“. Minėtame paveiksle matome liaudiškai apsirengusią senutę, laikančią raudona virve pririštą baisų slibiną. Ir visas pasakojimas, šimtametė Baltarusijos gyvavimo istorija, nedidukėje knygelėje perteiktas tos senutės – žolininkės raganautojos ir būrėjos – lūpomis, pridedant ir jos išaugintos anūkės Rynos perpasakojimus, kurie atskleidžia daug nežinotos šiurpios tiesos apie mūsų kaimynų gyvenimą nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų. Kalba čia labai savita, paprasta, šiurkšti ir absoliučiai atvira. Slegiančiame realybės fone iškyla ypatingi, kartais šiurpūs poetiniai vaizdai – žmones supančių, maitinančių ir skandinančių pelkių, tankaus, gūdaus ir sykiu saugančio miško, krauju paplūdusių žudomų žydų namų, paslaptingo Baltųjų stulpų šulinio ir daugybė kitų. Ir niekas čia nenuslėpta – nei apie save, nei apie artimuosius, nei apie kaimą, kuriame gyventa. Būtent toj nedidelėj terpėj, iš arti ją tyrinėjant, atsiskleidžia visas sovietmečio ir karų košmaras, visos, regis, nepakeliamos skriaudos. Bet pasakotojų balsas tvirtas, tikras, nieko nenuduodantis, nedangstantis, nedejuojantis. Nesusilaikysiu nepacitavusi puikaus Mariaus Buroko teksto knygos viršelyje: „Kaip į vos daugiau nei šimtą puslapių sutalpinti šimtą metų istorijos, devynias santvarkas, miško ir pelkių dvasias, raganavimą, kartų kaitas ir konfliktus, susitaikymą su savimi? Autorė užmaišo svaiginantį juodojo humoro ir magiškojo realizmo, tarmybių ir naujakalbės, istorijos ir mitologijos viralą ir patiekia jį mums. Neįtikėtinai talpi, kvapą gniaužianti knyga.“