Nečiupinėtoji lituanistika (9)
Jonas Mekas. Semeniškių idilės. Brooklynas: Aidų leidinys, 1955. 62 p.
Studijų metais skeptiškai vertinau Jono Meko eilėraščius: sentimentalios sodžiaus idilės labai jau skyrėsi nuo avangardistinio kino turinio ir stilistikos. Dabar žiūriu kitaip – gal net laikau manifestine kūryba. Įkvepia ir kultūros atašė Akvilės Kavaliauskaitės patvirtinimas, kad amerikiečiai itin domisi Meko, Jurgio Mačiūno gimtinėmis. Knygoje retoriškai kartojami klausimai „Kur tu?“, „Kur jūs?“, kreipiantis į praeities žmones, vaikystės prisiminimus. Yra retesnių žodžių, tarmybių. Ilgesinga epitafija praėjusiam laikui, išnykusiai idilei. Vietoj taškų ant ė leidinyje brūkšneliai.
O. V. Milašius. Septynios vienatvės. Vertė Antanas Vaičiulaitis. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1979. 152 p.
Negaliu neprisiminti Kęstučio Navako ir jo bendraminčių 1994 m. įkurto „Septynių vienatvių“ knygyno Kaune: turbūt būta aiškinimų, kodėl pasirinktas šis pavadinimas, bet jų nepamenu. Oskaro Milašiaus poezija sunki, klampi, šiandien skaitoma sunkiau negu paauglystėje. Išeiviams jos reikėjo, matyt, Milašiaus simfonijos rezonavo su Nykos „Praradimo simfonijomis“. Milašiaus simfonijos pirmąkart pasirodė 1915 m., rinkinyje „Poèmes“; 1914 m. buvo patyręs viziją. Šiame leidinyje surinkti ryškiausi viso gyvenimo eilėraščiai, daugiau vėlyvesni, o pavadinta „Septyniomis vienatvėmis“ dėl to, kad tai stiprus ankstyvesnis rinkinys. Gerai parengta vertėjo pratarmė ir Milašiaus biografija gale.
Stasys Santvaras. Laivai palaužtom burėm. Iliustravo dail. A. Vaičaitis. Tübingen: Patria, 1945. 172 p.
Kadaise VDU organizavo Stasio Santvaro studentų kūrybos konkursą. Premijos buvo lyg doleriais – anais rūsčiais laikais tai buvo svarbu, todėl ligi šiol tą vertinu. Atsimenu, kad dalyvavo Laurynas Rimševičius, lyg dar Donatas Petrošius – kitų dalyvių pavardės nugrimzdo į užmarštį. Vertino Donaldas Kajokas, daug tvirčiau pasijutau dėl to, ką rašiau. Stasio Santvaro biografijoje svarbus dalyvavimas 1923 m. Klaipėdos sukilime: buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Susijęs su muzika – Milane mokėsi dainavimo, vėliau buvo Valstybės teatro operos solistas. Sukūrė ir išvertė operos libretų. Žmogus-orkestras, tik tokiais atvejais nė viena iš sričių netampa virtuoziška. Knygos pradžioje – faksimilė: jautri dedikacija Lietuvoje mirusiai mamai, kurios kapo karo pabėgėlis nujaučia negalėsiąs aplankyti. Laivų motyvų poezijoje nemažai: eilėraščiai neosimbolistiniai. Kai kuriuos galima vadinti poemėlėmis: „Posmai apie Mergelę ir šventą Jurgį“ (p. 155), „Aisčių“ ciklas (p. 129).
Aldona Veščiūnaitė. Žodžiai kaip salos. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1976. 64 p.
Australijos lietuvių poetė, dailininkė, „Metmenų“ bendradarbė. Iš dailininkų poezijos įprastai tikimasi vizualumo, spalvų, erdvinio mąstymo. Daug pasaulio kultūros ženklų, intertekstų – vietovardžiai, Yoko Ono, Les Parapluis de Cherbourg, angliškos frazės, muzika, baletas ir t. t. Kartais net per daug svetimžodžių, perėjimo į keliakalbystę. Asindetonas, beveik nėra skyrybos ženklų, nebent brūkšnys ar klaustukas.
Kazys Bradūnas. Sidabrinės kamanos. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1964. 94 p.
Mėgstu naivistinį Kazį Bradūną: netoli Marcelijaus Martinaičio Kukučio, o jeigu liaudies dainų motyvais – ta poetika lietuvių literatūros tradicijoje patyrė bent kelias metamorfozes: viena iš jų – Vlado Braziūno eilėraščiuose. Lyg menu girdėjusi Bradūną skaitant „Milžinus ir žmones“ (p. 16) – gal per radiją, anuomet „Poezijos pavasario“ baigiamąjį vakarą tiesiogiai transliuodavo. Vėliau tas naivumas ėmė atrodyti per paprastas, labiau traukė ilgos Nykos eilutės. Šiandien vis dar sušvyti pasidabruotos kamanos, įstingdytos eilėraštyje „Įkapės“ (p. 21).
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Praradimo simfonijos. Poezija. Iliustravo Kazys Janulis. Tübingen: Patria, 1946. 127 p.
„Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos“ – sukasi galvoje kaip plokštelė. Iš elegijų, bet Nykos rimai netaisyklingi, gal dėl to labiau prisimenama ši viena eilutė, o ne visas eilėraštis. Rinkinys pradedamas „Eldorado“, tėvynės praradimo tema atsispindi kone visuose tekstuose – dedikacijos Vytautui Mačerniui, herojams, Antano Miškinio epigrafas susaisto kalbantįjį su lietuviškumu daug skausmingiau negu įprasti tautiniai ar religiniai simboliai. Žinoma, daug pasaulio kultūros ženklų: La Reine Margot, Kinų siena, Arthur Rimbaud, Lautréamont, John Keats ir kt. Reikšmingas įvaizdis – vaiduoklis, epitetas – nykus.
J. Aistis. Nemuno ilgesys. Greene, Maine: Lietuvos pranciškonai, 1947. 78 p.
Aisčio dainingumas dera su pranašo balsu, kuriuo įvardinama Nepriklausomybės viltis (išsipildysianti, deja, tik po keturiasdešimt penkerių metų): „Ateis ir tau diena žadėta / Ir šilas atsidus lengvai, / Tėvynėj viltį gi sudėtą / Į saugų uostą neš laivai“ („Ateis ir tau“, p. 33). „Baltas debesėlis“ (p. 20) itin panašus į mykolaitiškąjį, tik sklidinas išeivio graudulio. 1945.II.16 datuotas eilėraštis „Kada?“ (p. 27) visai aktualus ir šiandien: „Kada gi likimas tironą palauš?“ Hitleris dar nebuvo nusižudęs, bet tas pats klausimas galiojo ir Stalinui, nes kitoje strofoje tironas perrašomas į daugiskaitą.
Juozas Kėkštas. Diena naktin. Eilėraščiai. Buenos Aires: Argentinos lietuvių jaunimo draugija, 1947. 62 p.
Skirtingi kontinentai palieka skirtingus įspaudus poezijoje: Juozas Kėkštas skiriasi nuo žemininkų, jo eilėraščiai turi pietietiško, itališko kolorito. Yra tekstų, skirtų prancūzui Georges’ui Bernanosui ir Goyos tapybai: prancūzų, ispanų, galų gale – Lotynų Amerikos kultūros kontekstai. Įtikina ne tiek kūryba, kiek biografija, rūpinimusi „Literatūros lankais“, vertimais. Jaunystės kairuoliškumo poezijoje visai nematyti.
Vainikai. Naujesniosios poezijos antologija. Spaudai paruošė K. Binkis. Kaunas: „Švyturio“ bendrovės leidinys, 1921. 230 p.
Kokia laimė liesti šitas knygas – visai kitaip pažįsti autorius, apie kuriuos, atrodo, jau nieko naujo nesužinosi. Nuotraukos, autobiografijos – o, kad jas rašantieji jauni Sruoga ar Binkis žinotų, kas jų laukia… Kunigo Motiejaus Gustaičio eilėraščiai apie meilę, Krėvės poezija – nedaug tenutolusi nuo liaudies dainų. Biografijos kai kurių apytikslės, rinkinio sudarytojams net gimimo metai nežinomi (Kleopo Jurgelionio). Jauni mirę Zigmas Gėlė (19 m.), Edmundas Steponaitis (16 m.) – kaip gaila jų…
Vienintelė moteris iš keturiolikos autorių – Tyrų Duktė (Bronė Buivydaitė).
