Kūno forijos: keletas meninių įspūdžių
Kūno forijos – tai, kas eina per kūną ir ką kūnas perneša, kas būna euforiška arba disforiška, bet ir metaforiška, nes kūnas kone labiau nei bet kas kita netiesioginis, perkeltinis savo reikšmėmis ir prasmėmis.
Balandžio 16 dieną žiūrėtas šokėjų Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Šugalejevo spektaklis „Clap & Slap“ mane nustebino per kūną perkeldamas kitur, į kitą laiką, o gal, tiksliau, iškeldamas manyje glūdintį kitą, praeities, erdvėlaikį į spektaklio žiūrėjimo erdvę ir laiką. Atlikėjai spektaklyje žalojosi, atkakliai iki apmaudaus raudonio plakėsi delnais nugaras už, sakykime,
Scena iš šokio spektaklio „Clap & Slap“. Donato Ališausko nuotrauka
rusų taikiojo pasaulio ir jo bendrininkų nusikaltimus, taip pat už to pasaulio priešininkų (tarp jų – paties Šugalejevo, kuris yra baltarusis) realius ar tariamus netesėjimus. O štai manyje šis meninis ritualas nejučia ir nelauktai sužadino devyniasdešimtinių kasdienybės kūniškuosius įspaudus, visus tuos perteklinius smurto vaizdinius, kuriais tada daugelis kasdien gyvendavom tiek patirdami, tiek fantazuodami. Per ilgą laiką tie vaizdiniai turbūt virto manojo kūno vaizduotės dalimi, giliuoju jos klodu (man mano kūnas – tai visada ir bet kada potencialiai žalojamas kūnas), taip pat dalimi manojo kūno elgsenos schemų, pavyzdžiui, perdėtu budrumu ir susivaržymu iki sąstingio. Nustebau, nes paprastai man šiuos kasdienybės įspaudus labai sunku pasiekti ir artikuliuotai apčiuopti, o štai žiūrint „Clap & Slap“, kenčiant demonstratyvią atlikėjų savižalą, kuri, be abejo, yra valdiško smurto perėmimas savo valion, tie įspaudai pamažu iškilo į kūno įsivaizduojamybės sceną ir įgijo kontūrą, šokėjų atkakliai artikuliuojamą savaisiais kūnais. Vadinasi, vieno erdvėlaikio kūnai gali padaryti suprantamesnius kito erdvėlaikio kūnus, atverti jų dalinę giminystę, šiuo atveju – bendrą kilmę iš smurto. Šitaip Lisičkinaitės ir Šugalejevo spektaklio peržiūra man sukūrė naujas kūniškas reikšmes, tapo svarbiu epizodu dedant pastangas atsiimti savo kūną iš praeities, iš naujo jį suvokti.
O štai gegužės 1 dieną atradau sau lig tol nepažintą puikią latvių vokalistę – Eleonorą Kampę. Ji „Retrito Smarse“ koncertavo drauge su scenos partneriu estu gitaristu Kalle Tikasu, o jųdviejų grupė vadinasi „Ringhold“. Tai buvo visai kitokia kūno forija: mane ne perkėlė tarp erdvėlaikių savojo kūno ribose, o veikiau persmelkė kitoniškas kūnas, atėjęs nežinia iš kokio erdvėlaikio, gal apskritai benamis, klajojantis, laikinai įsikuriantis ten, kur randa vietos. Vokalistė Kampė – avangardistė; turbūt galima sakyti, kad ji užsiima tuo, ką Roland’as Barthes’as pavadino balso grūdėtumu (grain). Kitaip sakant, Kampė kuria ant slenksčio tarp muzikos ir kalbos, o to slenksčio pagrindas yra vokalizuojančio balso įkūnytumas, tai, kaip kūnas savo materialumu, gyvastim, impulsais prasprūsta pro kompozicines struktūras ir konvencionaliai imituojamas (mimezės, ne apsimetinėjimo prasme) jausmines ar dramines nuostatas. Negana to, kartais kūnas prasprūsta pro kūną ir balsas pro balsą: vokalizuojami balsas ir kalba pareikalauja deformuoti laikyseną, įsitempti, judėti, moduliuoti, laužyti, spalvinti ir pan. Taip ir Kampė koncerto metu vis žingčioja pirmyn atgal, nejučia išsilenkia, įtempia ir išsuka ranką ar koją ir kt. Jos balsas staigiai kyla ir leidžiasi, ima džergžti, įdumba ir išsigaubia, įgyja tarsi nebe visai žmogišką tembrą ir pan. Susidariau įspūdį, kad iš tikrųjų ne tiek ji pati visa tai daro, kiek kažkas su ja daroma. Kampė tarytum įsileidžia į savąjį kūną kažin ką kitoniška, „kita“, ir tas „kita“ mėgina pasirodyti per jos balsą ir kūną. Nesakyčiau, kad Kampė tą kažką „kita“ vaizduoja; veikiau ji suteikia tam „kita“ momentinę vietą būti esamam, atkakliai užleidžia savo kūną ir balsą. Tas „kita“ sykiu skverbiasi į aplinkinius, mūsų, kūnus, kėsinasi deformuoti mūsų kūnų vaizdinius ir tonusą, užkrėsti juos nejaukiu vidiniu balsu. Ir tegul: tai labai malonu.
