Rečiausiai lankoma pasaulio šalis, desperatiškai trokštanti išlikti
Seniai seniai jūroje gyveno ir viskuo dalijosi du geri draugai – ungurys ir plekšnė. Kartą jie nusprendė išbandyti, kuris stipresnis, ir ėmė namo ridenti didžiulį akmenį. Tačiau pakeliui draugai susipyko ir susimušė. Plekšnė buvo silpnesnė, todėl patyrusi daugybę rimtų sužalojimų palindo po akmeniu ir taip išvengė mirties. Kai žaizdos apgijo, įpykusi plekšnė puolė buvusį draugą ungurį – šis nuo stipraus smūgio ėmė vemti ir vis labiau trauktis. Galiausiai leisgyvis ungurys pasislėpė urve. Ten jis ištarė magiškus žodžius: „Plati ir plokščia, plekšne, aš tave suėsiu, plati ir plokščia, niekada manęs neįveiksi.“ Nuskambėjus šiems žodžiams, plekšnė įgavo platų ir plokščią kūną, o ungurys ištįso kaip palmė. Taip atsirado šimtas nuožulnių palmėmis nusėtų salyčių, kuriose prieš du tūkstančius metų apsigyveno polineziečiai. Šiandien šios salos žinomos atokiausios pasaulio valstybės – Tuvalu – vardu.
Nežinia, kokių ligų, nelaimių ar nuotykių troškimo vedami senieji polineziečiai pasiekė šį salyną, bet neabejojama, jog Tuvalu salose jie užsiliko tik tam, kad nereikėtų kęsti alinančios kelionės namo. Tai turėjo būti gabūs, patyrę ir ryžto kupini jūreiviai, nes ne kiekvienas buvo pajėgus ištverti kelių savaičių kelionę kanojomis, pasikliaujant tik saulės ir žvaigždžių judėjimu bei stebint paukščių migracijos kryptis. Be to, dėl karšto ir drėgno tropikų klimato gėlas vanduo greitai sugiždavo, tad nuo mirties gelbėjo tik pelamidžių kraujas.
Net ir šiandien kelionė į Tuvalu yra iššūkis, kuriam ryžtasi vos 2 tūkstančiai turistų per metus: tai yra mažiausiai pasaulyje lankoma valstybė. Į šį 1975 metais nepriklausomybę paskelbusį mikroskopinį, vos 26 kvadratinių kilometrų ploto salyną vyksta statybininkai, medikai ir teisininkai, savo žiniomis ir darbu pasiryžę padėti 11 tūkstančiams tuvaliečių. Visas Tuvalu salas supa nepaliesti koralų rifai, todėl laivininkystė beveik neįmanoma. Vienintelis tarptautinis susisiekimas – tris kartus per savaitę didžiausiame šalies atole Funafutyje iš Fidžio nusileidžiantis lėktuvas. Tiesa, oro linijų bilietas negarantuoja, kad skrydis įvyks, nes regione dažni ciklonai.
Sakoma, kad Tuvalu – šalis, į kurią vyksta tik ekstremalai. Dėl minėtų ciklonų skrydis gali būti atšauktas neribotam laikui, todėl keliautojai rizikuoja šalyje užsilikti. Daugelis tikriausiai nemano, kad priverstinė viešnagė tropikų salose galėtų sukelti didelių nepatogumų ar net pavojų sveikatai, tačiau pasaulio užkampyje besidriekiantis Tuvalu salynas gyvena visai kitokiu ritmu – nakvynės vietų ten beveik nėra, internetas lėtas ir ne visada veikia, niekas nežino, kada ir kur įsijungs belaidis ryšys, iki 2025 metų salose nebuvo nė vieno bankomato, todėl užsienio svečiai negalėjo atsiskaityti kortelėmis, nebuvo pinigų perlaidų paslaugų. Kai Funafutyje galiausiai buvo atidarytas pirmasis bankomatas, vietos gyventojai surengė didžiulę šventę su tortu ir prie „stebuklingos dėžės“ nusidriekė šalyje dar neregėtos eilės. Be to, Tuvalu gyvybiškai priklausoma nuo importo – jei atole ilgesnį laiką nenusileidžia lėktuvas, prekybos vietose ima trūkti maisto, ypač šviežių daržovių ir mėsos.
Tikriausiai nenuostabu, kad gyvendami tokiomis sąlygomis tuvaliečiai itin džiaugiasi besileidžiančiais lėktuvais. Žinodami, kuriuo laiku tikėtis skrydžio iš Fidžio, jie gausiai renkasi prie kilimo ir tūpimo tako ir atvykėlius sveikina plojimais. Tuo pat metu atsidaro Moterų rankdarbių centras – vienintelė vieta, kur galima įsigyti autentiškų suvenyrų: iš vietos augalų lapų pintų krepšių, kilimėlių, vėduoklių ir apeiginių sijonų, iš kriauklių suvertų papuošalų, tradicine nėrimo vąšeliu technika – kolose – nertų spalvingų drabužių, mitologinių dievų skulptūrėlių. Šis centras yra viena svarbiausių turistų traukos vietų, nes šalis neturi nei muziejaus, nei nacionalinės galerijos. Žinios apie turtingą tuvaliečių mitologiją ir papročius kaupiamos nacionalinėje bibliotekoje, kiekvienoje iš devynių pagrindinių šalies salelių aktyviai veikia ir tradiciniai bendruomenių centrai – didžiulės šiaudais dengtos pavėsinės.
Prie oro uosto verda ne tik kultūrinis, bet ir politinis salyno gyvenimas. Greta stovinčiame parlamento pastate posėdžiauja šešiolika tautos išrinktų parlamentarų. Į pastatą patekti paprasta – nereikia nei leidimų, nei išankstinės registracijos, prie durų nebudi apsauga. Jos ir nereikia, nes mažytėje valstybėlėje visi vieni kitus pažįsta, vietos gyventojai neturi pavardžių ir net neįsivaizduoja, kam jų galėtų prireikti, nebent tenka pildyti prašymus vizoms gauti.
Sostinėje, kuri iš tiesų yra tik mažas kaimelis su penkiais šimtais gyventojų (visame Funafučio atole gyvena apie 6 tūkstančius tuvaliečių), nėra nei sankryžų, nei šviesoforų, nei poilsiui skirtų žaliųjų erdvių, todėl centrinio parko funkciją atlieka… kilimo ir tūpimo takas. Vakarais arba dienomis, kuriomis nesuplanuoti skrydžiai, renkasi šeimos ir jaunimas. Jie čia piknikauja, spardo kamuolį, žaidžia tinklinį ar kitus sportinius žaidimus. Vakarais taku leidžiama pasivaikščioti ir saujelei kalinių, nes Tuvalu, kaip ir kiekvienoje pripažintoje valstybėje, veikia kalėjimas, policijos nuovada bei kitos viešajai tvarkai ir saugumui palaikyti skirtos institucijos, nedidelės gydymo ir švietimo įstaigos. Atole dirba vienintelis teisininkas, nemokamai aptarnaujantis visų Tuvalu salų gyventojus.
Prie lagūnos krantų stovi bažnyčia – tai vienas iš nedaugelio architektūrinių objektų, kuriuos turistai gali aplankyti Funafutyje. Tuvaliečiai didžiuojasi telekomunikacijos korporacijos pastatu, nes jis žymi technologinę šalies pažangą. Dar turistams siūloma aplankyti Antrojo pasaulinio karo metais statytų bunkerių griuvėsius ir juose besikovusių japonų karių kapus. Išsinuomojus motorolerį, Funafučio atolą galima apžiūrėti per penkiolika minučių. Vos išvykus iš sostinės, kvapą užgniaužia džiunglės, o ten, kur salos plotis sumažėja iki penkių metrų, regis, ištiestomis rankomis įmanoma paliesti skirtingose pusėse tyvuliuojančio vandenyno ir lagūnos vandenis. Vis dėlto Tuvalu tropikų rojaus neprimena: vienintelio salą kertančio kelio danga duobėta, tarp namų laksto benamiai alkani šunys, pakrantės nusėtos importuoto plastiko atliekomis, nes valstybė neturi išteklių jį perdirbti. Dėl neegzistuojančios ekonomikos Tuvalu yra skurdžiausia pasaulio šalis. Tad kas žmones ten laiko? Dar svarbiau – ir keisčiau – kaip toks nuošalus skurdus salynas sugebėjo tapti savarankiška valstybe ir iki šių dienų išlaikyti tautinį identitetą?
Klausimai sudėtingi ir tikriausiai reikalaujantys platesnės antropologinės analizės, bet drįsčiau spėti, kad tuvaliečiams išlikti padėjo uždarumas, meilė savo kultūrai bei kone aklas, nekritiškas sekimas senaisiais papročiais. Protėvių įvestos socialinės struktūros gyvybingos iki šių dienų, o senieji modeliai laikomi neginčytinais.
Tuvaliečių protėviai tikėjo, kad jų vadus, vadinamus aliki, ir antgamtinius reiškinius sieja mistiniai ryšiai. Vadai laikyti aukštesnės visatos galios atspindžiais, todėl neklausyti vadų reiškė neklausyti visatos dėsnių. Aliki sprendimai buvo galutiniai ir neginčijami. Nepaklususiems grėsė bausmė – ištrėmimas į atvirą jūrą. Nesunku įsivaizduoti šios bausmės žiaurumą – juk salyną nuo artimiausių sausumos plotų skiria kone tūkstantis kilometrų. Visuomenės akyse aliki buvo išdidumo ir tapatybės, ateities ir praeities simboliai. Jie privalėjo saugoti protėvių kultūrą, o tradicijų nesilaikymas visiems, net ir patiems vadams, užtraukdavo nešlovę ir dideles negandas.
Tokiose griežtose bendruomenėse buvo ir seniūnų – vyriausių šeimos vyrų, kurie teikdavo patarimus maisto gavybos ir karo klausimais. Moterims vadovavo kilmingosios – aliki dukros ir seserys, kurios rūpinosi kilimėlių ir krepšių pynimu, žvejybos reikmenų ir papuošimų gamyba. Visuomenėje buvo įtvirtinta neginčijama hierarchija: aukščiausią padėtį užėmė aliki ir jų padėjėjai, žemesnis rangas priskirtas seniūnams, gerbiami buvo ir statybininkai, dvasininkai bei gyduoliai, o žemiausią padėtį užimdavo naujakuriai ir, žinoma, vergai.
Salyno gyventojai skirstyti ne tik pagal rangus, bet ir pagal kiekvienai šeimai skiriamas užduotis – vieni skobdavo kanojas, kiti žvejodavo, treti atsakydavo už gynybą. Visuomenėje ypatinga pagarba rodyta dainininkams ir šokėjams, nes tikėta, kad jų menas darbininkams padeda lengviau susidoroti su fiziniu krūviu ir suteikia džiaugsmo kilus negandoms. Žinias ir amato paslaptis tėvai sūnums žodžiu perduodavo iš kartos į kartą. Tokia griežta tvarka užtikrindavo bendruomenės išlikimą atšiauriomis sąlygomis ir bado metais, todėl žinių svarba suvokta anksti – kiekviena šeima kruopščiai saugojo savo amato paslaptis ir niekam neleido perimti jai priskirtų visuomeninių darbų.
Merginos ir moterys šoka tradicinį pasveikinimo šokį. Tuvalu, 1977
Įdomu tai, kad senojoje visuomenėje sugyveno ir žyniai, ir gyduoliai, ligonius gydydavę tradiciniais, iš tėvų perimtais metodais. Piniginio atlygio gyduoliai priimti negalėjo, nes laikyta, kad šventąsias žinias jiems perdavė protėvių dvasios. Yra išlikę duomenų, kad net senaisiais laikais Tuvalu salyne gyveno patyrusių chirurgų, gebėjusių išgydyti išvaržas. Tokie specialistai vidinį kraujavimą ir opas gydė įvairiausiomis šaknelėmis ir lapais, kokosų sultimis ir vandeniu. Daug ligų gydyta ugnimi ir masažais. Visuomenėje gyduoliai buvo užsitarnavę tokią pagarbą, kad 1980 metais valdžia buvo priversta gyduolį įdarbinti oficialiai, ir, užuot skubėję į ligoninę, vietos gyventojai ėmė rikiuotis prie jo durų. Toks požiūris įtvirtina tikėjimą tradicijomis – juk senuosius papročius gerbė ištisos kartos ir sugebėjo sukurti šimtmečius išsilaikiusią tvirtą visuomenę.
Kita vertus, dėl gyvenamojo ploto ir geriamojo vandens trūkumo visuomenė buvo priversta kontroliuoti populiaciją. Žinoma, kad buvo sunkių laikų, kai šeimoms neleista susilaukti daugiau nei vieno vaiko, buvo atliekami abortai, o naujagimiai aukoti pagoniškoms dievybėms. Dievybių buvo daug, bet labiausiai garbintos salos gyvenimo būdą įtvirtinusių protėvių dvasios, nes manyta, kad jos saugo ir padeda išlikti. Vienoje iš salų buvo šventykla, kurioje saugotos pirmųjų salos gyventojų – dievybėmis laikytų protėvių Foelagi ir Maumau – kaukolės. Kaukolių garbinimo kultas itin tamsus ir gąsdina dėl kanibalizmo praktikų: trečią dieną po mirties velionis būdavo iškasamas, jam nukertama galva ir nugrandoma mėsa, šią su kokosais suvalgydavo šventikai. Tuomet švarią kaukolę jie nunešdavo garbinti į šventyklą, o tikintieji kaukolėms gabendavo maistą ir kitas dovanas. Manau, kad šis kultas įrodo tvirtą ryšį su protėviais, jų tradicijomis ir papročiais, be to, atskleidžia pasaulėžiūrą, kurioje nėra vietos mirčiai: velionio mėsa stiprina visuomenės vedlius – šventikus, o dvasia neleidžia pamiršti visuomenės gyvybingumą išsaugojusių papročių. Be to, kiekviena šeima savo valdose buvo pasistačiusi trobelę, kurioje gyvendavo ir būdavo garbinamos jų protėvių dvasios.
Senieji tikėjimai kūrė iki šių laikų išlikusį gyvenimo rato suvokimą. Itin svarbūs gimimo, santuokos ir mirties ritualai, kurie net moderniaisiais laikais išlieka apipinti europiečiams negirdėtais prietarais, pavyzdžiui, nėščiosioms neleidžiama valgyti žalios žuvies, nes tikima, kad tai sugadins pieną ir kūnas po gimdymo sveiks ilgiau. Draudžiami ir tam tikrų rūšių vaisiai, nes tikima, kad vaikas gims su kiškio lūpa. Negalima pjaustyti aštriu įrankiu ir ragauti aštraus maisto, be to, nėščioji neturėtų valgyti eidama, nes vaikas taps elgeta. Nėščiajai skirtus audinius ruošia jos pusės, o kūdikiui – tėvo pusės moterys. Po gimdymo abi šeimos gamina šventei skirtą maistą.
Maistas svarbus ir tradicinėse vestuvėse – kartais nuotakos ir jaunikio šeimos net konkuruoja, kuri atneš daugiau vaišių. Nors šiais laikais vestuvės vyksta pagal krikščioniškus papročius, kaimuose iki šiol rengiamos tradicinės piršlybos – potu lama (kokoso deglas). Per tokią šventę kaimo vyresnieji uždega deglą, o vaikinai prisipažįsta, kurios merginos jiems patinka. Tuomet vyresnieji eina pas būsimos nuotakos tėvus ir prašo jų išleisti dukrą. Jei piršlybos sėkmingos, sakoma, kad jaunuolio deglas buvo uždegtas, ir visas kaimas ima linksmintis: šokama ir atliekamos liaudies dainos – fakanau ir fakaseasea.
Kupu – kitas liaudies dainų atlikimo būdas, praktikuojamas per laidotuves. Tai raudos, kuriomis pagerbiamas velionio gyvenimas ir darbai. Kadaise tikėta, kad dėl prastai atliktų raudų velionio šeimoje gali nutikti didelė nelaimė, todėl raudotojai itin stengdavosi per visą ceremoniją. Velionis šarvojamas gimtuosiuose namuose ir laidojamas iš šeimos kanojų pagamintame karste, taip pagerbiant protėvius ir užtikrinant tradicijų tęstinumą. Šie iki šiol išlikę papročiai patvirtina, kad tuvaliečių gyvenimas sutelktas į šeimą, vandenyną ir tradicijų tęstinumą. Dainos ir šokiai net šiais laikais salyne užima ypatingą vietą: be raudų nelaidojama, šokti nemokantiems jaunuoliams draudžiama tuoktis, o sostinėje, žinoma, prie oro uosto kilimo ir tūpimo tako, veikia baras-naktinis klubas, kuriame gyvai atliekamos tik liaudies dainos ir šokiai.
Be jūrų gėrybių negalintys gyventi tuvaliečiai ne ką mažiau vertina žemę, nes mažyčiame salyne gyvenamasis plotas itin ribotas. Tai didesnė už pinigus, iš kartos į kartą perduodama, niekada neparduodama vertybė.
Net ir šiais laikais Tuvalu salyne nėra nuomininkų, nes visi turi nuosavus namus. Sostinėje stovi ir keli daugiabučiai pastatai – juose įsikūrę nakvynės namai ir įstaigos. Vietos gyventojai tokio tipo pastatuose negyvena dėl paveldėtų iš protėvių įsitikinimų: senais laikais turėtos žemės plotas apibrėždavo statusą ir įtaką visuomenėje, o konfliktai dėl žemės neretai baigdavosi kraujo praliejimu. Be to, skurdi žemdirbystė leidžia pramisti sąlygomis, kai dauguma maisto produktų importuojama, tik tuvaliečiai augina ne Europoje įprastas bulves ar morkas, o kokosų palmes ir pulaka – didžiulius pelkių augalus, panašius į valgomąją kolokaziją. Senovėje dėl šių augalų taip pat kildavo kruvinų konfliktų, bet XVIII amžiuje atvykus misionieriams salos gyventojai buvo verčiami dalintis ir numatyti kolektyviniai žemės sklypai. Tokie reikalingi pokyčiai buvo sunkiai priimami dėl priešiškumo atvykėliams ar naujakuriams.
Vienintelėje pačių tuvaliečių parašytoje į literatūrą pretenduojančioje knygoje „Tuvalu: istorija“ nė nesistengiama slėpti neigiamo požiūrio nei į kadaise pasirodžiusius kolonizatorius, nei į salyne savo tvarką diktuojančius užsieniečius. Pabrėžiama, kad pirmieji atvykėliai buvo žiaurūs, negerbė vietinių papročių ir juos stengėsi išgyvendinti, atgabeno ligas ir alkoholį, visą salyną užvertė niekam nereikalingais pigiais niekučiais. Kai kuriuose kaimuose net iki šių laikų užsieniečiai laikomi grėsme – jie nežino ir nesuvokia senųjų papročių, padėjusių tuvaliečiams išlikti iki šių dienų.
Tikriausiai toks neigiamas požiūris iš dalies pagrįstas, juk ne kartą girdėjome apie kolonizatorių nusikaltimus. Kita vertus, misionieriai salyne atidarė pirmąsias mokyklas ir skatino raštingumą, prisidėjo prie tuvaliečių kalbos išsaugojimo. Šiais laikais šalies politikai irgi supranta, kad Tuvalu neišgyvens be užsienio paramos, todėl ieško prekybos būdų. Žinodami, kad jų šalyje gamyba beveik neįmanoma, tuvaliečiai išnaudojo didžiausią savo šalies trūkumą – atokumą ir ėmė kolekcionieriams pardavinėti itin retus bei trokštamus savo šalies pašto ženklus. Negana to, parlamentarai rado dar išradingesnį sprendimą – nuo 2000 metų pardavinėjamas domenas „.tv“. Sunku patikėti, bet iš šios prekybos salynas uždirba daugiau nei Holivudas, o gautas pajamas skiria mokykloms statyti, atlyginimams ir tradicinių šokių šventėms.
Suvokę, kad turizmas visame pasaulyje generuoja didžiules pajamas, tuvaliečiai ratifikavo UNESCO Pasaulio paveldo konvenciją ir ėmėsi ambicingų planų pritaikyti savo paveldą turistų poreikiams bei atidaryti nacionalinį muziejų.
Deja, patys salyno gyventojai suvokia, kad šių pastangų vaisiais negalės mėgautis ilgai, nes jų tėvynei gresia išnykimas. Aukščiausias Tuvalu taškas yra vos 4,5 metro virš jūros lygio, tad mokslininkai skaičiuoja, kad ši valstybė jau po kelių dešimtmečių visiškai panirs po vandeniu. Vyriausybė imasi įvairiausių priemonių, pavyzdžiui, sudarė imigracijos sutartį su Australija ir sprendžia galimos tautos evakuacijos klausimus, imasi pakrančių apsaugos, stato pylimus ir tvirtina pažeidžiamus krantus, dirbtinai didina šalies plotą ir daro politinį spaudimą dėl klimato kaitos poveikio sumažinimo.
Be to, ši kūrybinga tauta rado ir dar vieną neįprastą sprendimą – nuspręsta visą šalį perkelti į skaitmeninę erdvę. Vyriausybė kuria skaitmeninę Tuvalu kopiją, nes tiki, kad taip ateities kartoms išsaugos šalies grožį, kultūrą ir jos gyventojų pilietines teises. Į internetą perkeliama viskas – namai ir medžiai, infrastruktūra, pakrantės. Įrašomos liaudies dainos, perpasakojami papročiai ir tradicijos, viskas tarytum užmarinuojama laike. Gyventojams bus sukurti avatarai ir tada, kai jų tėvynės nebeliks tikrame pasaulyje, į gimtąsias salas jie galės sugrįžti skaitmeninėje erdvėje. Tuvalu užsienio reikalų ministras Simonas Kofė pasaulį jau buvo pakvietęs apsilankyti demonstracinėje skaitmeninėje Tuvalu simuliacijoje, ir apstulbę lankytojai išvydo smėlį nešančias jūros bangas, paplūdimyje judančius akmenis ir mėlyną dangų, kuriame klykavo žuvėdros. Tuomet ministras patikino, kad Tuvalu žmonėms nėra didesnių vertybių už jų žemę, vandenyną ir tradicijas, todėl vyriausybė dės visas pastangas, kad tai išsaugotų. Jei nepavyks fiziniame pasaulyje, pavyks skaitmeniniame.
Kuriami ir skaitmeniniai pasai, kurie bus saugomi blokų grandinėje. Tokiu būdu tuvaliečiai išsaugos suverenitetą – galės balsuoti, dalyvauti referendumuose, registruoti gimimus, mirtis, santuokas ir tiesiog išlikti. Kaip tauta, šalis, visuomenė, protėvių tradicijų tęsėjai ir saugotojai. Nežinia, ar šis sprendimas pasiteisins, kai Tuvalu fiziniame pasaulyje nebeliks, bet iš tuvaliečių tikrai verta pasimokyti meilės savo šaliai. Be to, gali būti, kad skaitmeninėje erdvėje Tuvalu iš rečiausiai lankomos šalies taps pačia populiariausia turizmo kryptimi pasaulyje ir įves tokias turizmo madas, apie kokias dar nesame girdėję. Tad jei per artimiausius trisdešimt metų nespėsite apsilankyti fiziniame Funafutyje, internete jūsų lauks pirmoji pasaulyje skaitmeninė valstybė, iki smulkmenų išsaugojusi viską, ką išmoko ir sužinojo iš protėvių.
