Karmen, arba Feminicido naratyvas Vakarų kultūroje

Ar Georges’o Bizet opera „Karmen“ būtų sulaukusi pasaulinės šlovės, jeigu pagrindinė veikėja pabaigoje nemirtų? 2018 m. Florencijos Maggio Musicale teatre pristatyta operos „Karmen“ interpretacija, kurioje pagrindinė veikėja ne tik nemiršta, bet ir gindamasi nužudo Don Chosė. G. Bizet operą naujai interpretavo italų režisierius Leo Muscato, MeToo judėjimo kontekste teigdamas, kad „negalime ploti, kai scenoje nužudoma moteris“. Florencijos teatro atstovai savo ruožtu sakė, kad teatras yra vieta, kur gimsta diskusijos, o ne atmintį saugantis muziejus. Opera „Karmen“ parašyta prieš 150 metų kultūriniame kontekste, kuris skiriasi nuo šiandienos. Visuomenė keičiasi, todėl keičiasi ir operos baigtis. Taigi kyla klausimas, kaip giliai yra įsišaknijęs kultūrinis naratyvas, kurio centre atsiduria moters mirtis.

Prancūzų istorikas ir rašytojas Ivanas Jablonka 2025 m. pasirodžiusioje knygoje „Feminicido kultūra“ (La Culture du féminicide) analizuoja moterų žudymą dėl jų lyties Vakarų kultūros istorijoje. Autorius feminicidą pateikia ne kaip pavienius nusikaltimus, bet kaip sistemingą praktiką vaizdiniuose, kur smurtas prieš moteris traktuojamas kaip norma. Istorikas atskleidžia atsikartojantį tą patį feminicido scenarijų tiek Biblijoje, tiek Holivudo filmuose: seksualinis smurtas, moters kūno žalojimas ir galiausiai jos nužudymas, dažnai tampantis kūrinio kulminacija.

Jeigu toks siužeto motyvas Holivudo filmuose nestebina, ar dažnai nustembame matydami prieš moterį smurtaujantį vyrą? Praėjusių metų gruodį buvo nužudytos dvi merginos Kaune, o kalėdiniu laikotarpiu moteris mirtinai sumušta Vilniuje. Beje, spauda rašė, kad smurtautojas, moters sugyventinis, galėjo taip pasielgti dėl pavydo protrūkio. Lyg nužudyti moterį dėl pavydo būtų pateisinamas veiksmas.

Pasikartojantis naratyvas, kuriame auka nubaudžiama už netinkamą elgesį, konstruojamas nuo senovės graikų laikų. Graikų mitologijoje tokių pavyzdžių gausu: vienas jų – Medūza, kurios žvilgsnis galėjo paversti akmeniu. Tačiau prieš tapdama pabaisa Medūza buvo graži mergina, tarnavusi deivės Atėnės šventykloje. Kaip dažnai nutinka graikų mitologijoje, mergina krito į akį jūrų dievui Poseidonui, ir šis ją išprievartavo minėtoje šventykloje. Poseidonas konkuravo su Atėne ir pyko už tai, kad ji tapo Atėnų miesto globėja. Tad, pasitaikius progai, nusprendė išniekinti deivės šventyklą, ten išprievartaudamas vieną iš patarnaujančių merginų – Medūzą. Senovės graikai šventyklose laikėsi griežtų elgesio taisyklių, todėl prievartos panaudojimas buvo šventos vietos išniekinimas. Tačiau už išprievartavimą buvo nubausta mergina, o ne tas, kuris įvykdė nusikaltimą: supykusi Atėnė merginą pavertė pabaisa, įpindama į plaukus gyvates, o kad daugiau niekas nenorėtų į ją žiūrėti – Medūzos žvilgsnis tapo žudantis. Galiausiai herojus Persėjas, dievų padedamas, nužudė Medūzą, išlaisvindamas pasaulį nuo pavojingos pabaisos. Šiame mite Medūzos pavertimas pabaisa tarsi leidžia perkelti kaltę nuo smurtautojo aukai ir jos mirtį paversti ne tik pateisinama, bet ir herojiška, nes, tapusi pabaisa – pavojumi visuomenei, – ji esą nusipelnė mirties. Šis mitas taip pat iliustruoja istoriko I. Jablonkos jau minėtą feminicido schemą – seksualinis smurtas, kūno žalojimas ir galiausiai merginos, šiuo atveju paverstos pabaisa, nužudymas.

Medūzos nužudymas įkvėpė ne vieną menininką. Italas Benvenuto Cellini sukūrė bronzinę skulptūrą, vaizduojančią Persėją, rankoje laikantį Medūzos galvą, o jos kūną pamynusį po kojomis (1545–1554). Praėjus beveik penkiems šimtams metų, argentiniečių menininkas Luciano Garbati pateikė kiek kitokią mito interpretaciją skulptūroje „Medūza, laikanti Persėjo galvą“ (2008). Prasidėjus MeToo judėjimui, ši skulptūra įgijo simbolinę reikšmę seksualinės prievartos aukoms ir tapo jų triumfo simboliu. Nors Medūza vienu iš feminizmo simbolių yra tapusi anksčiau – tai lėmė prancūzų rašytojos Hélène Cixous esė „Medūzos juokas ir kitos ironijos“ (Le Rire de la Méduse et autres ironies, 1975), kuri laikoma vienu svarbiausių antrosios feminizmo bangos tekstų. Šiame tekste Medūzos metafora naudojama kalbant apie moters kūno ir balso išlaisvinimą iš patriarchalinės sistemos.

Ne tik Medūza, bet ir kitos žudomos, prievartaujamos moterys atsiduria menininkų dėmesio centre. Užtenka pažvelgti į Renesanso ar vėlesnių laikotarpių dailininkų darbus, kuriuose prievarta ir smurtas dažni motyvai. Puikus to pavyzdys – Sandro Botticelli paveikslų serija „Nastadžo delji Onesčio istorija“ (1483) pagal vieną iš Giovanni Boccaccio „Dekamerono“ novelių. Nastadžas, kankinamas nelaimingos meilės, Ravenos miške išvysta baisų reginį. Paveiksluose matome atsikartojančią sceną, kurioje riteris miške nužudo savo mylimąją, o jos kūną sumaitina šunims. Viename iš paveikslų vaizduojama Nastadžo miške surengta puota ir tą patį pasikartojantį reginį stebintys jo svečiai: mat vyras siekia įtikinti savo mylimąją, kad ją taip pat gali ištikti tragiškas likimas kaip ir riterio mylimąją. Moteris, manydama, kad taip išvengs panašaus likimo, priima Nastadžo meilės prisipažinimą ir jie susituokia. Įdomu, kad ši paveikslų serija buvo specialiai užsakyta vestuvių proga. Iškalbingas siužetas, ar ne?

Feminicidas tapo žiūrovų traukos centru teatruose ir kabaretuose XIX a. Vakarų Europoje. Tokiuose spektakliuose veiksmas dažnai vykdavo viešnamiuose, kur laisvo elgesio moters nužudymas virsdavo pjesės kulminacija. Tačiau nuo teatro spektaklių nedaug kuo skyrėsi realus gyvenimas, kur matome serijinius moterų nužudymus: vienas žymesnių to meto nusikaltėlių Džekas Skerdikas 1888 m. Londone nužudė mažiausiai 5 moteris, prancūzas Josephas Philippe’as 1860 m. Paryžiuje pasmaugė 10 prostitučių. Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau įdomiausia tai, kad to meto policija aukas traktavo kaip nusidėjėles, jos buvo demonizuojamos dėl netinkamo gyvenimo būdo, todėl kaltintos dėl savo mirties. Tokį požiūrį galima rasti to meto policijos protokoluose, spaudoje, dainose ar paties Džeko Skerdiko rašytuose provokuojančiuose laiškuose.

XIX a. Vakarų Europoje iškankintas ir sumaitotas moters kūnas traukė smalsuolius: morgai buvo vieša atvira erdvė, kur norintys patekti ir apžiūrėti kūnus stovėdavo eilėse. Žinoma, tam yra ir praktiškas paaiškinimas – mirusiųjų kūnai eksponuoti už stiklo, kad būtų atpažinti, tačiau daugelis ten ateinančių smalsuolių ieškodavo stiprių emocijų. Pavyzdžiui, 1876 m. Paryžiuje nužudytos moters kūnas, padalintas į dvi dalis ir sužvejotas Senoje, pritraukė šimtus norinčių pamatyti sumaitotą moterį. Galiausiai 1907 m. Paryžiaus morgas buvo užvertas publikai dėl viešojoje erdvėje kilusios kritikos. Vis dėlto sužaloto kūno eksponavimo praktika įsitvirtino, o visuomenė noriai ieškojo panašių reginių teatre ar kine, kur feminicidas kaustė žiūrovų dėmesį.

O dabar pagalvokime, kiek filmų esame matę, kur moters nužudymas tampa kulminacija? Kino režisieriaus Alfredo Hitchcocko filmuose pagrindinis veiksmas dažnai kuriamas aplink moters nužudymą. Filme „Psichopatas“ klasika tapusi scena duše, atkartota kitų režisierių, atskleidžia per amžius susiformavusią feminicido tradiciją. Kaip teigia istorikas I. Jablonka, tai nereiškia, kad reikėtų drausti ar cenzūruoti tokius kūrinius, bet galbūt pergalvoti jų interpretaciją ir pristatymą šių dienų kontekste, jeigu norime nebetoleruoti feminicido. Ir gal nereikėtų klausti, ar Karmen turi mirti scenoje, bet ar mes vis dar norime ploti istorijoms, kuriose moters mirtis yra priimtina pramoga?