Feministinis miestas
Moterims negalima leisti mūvėti kelnių, nes jos prarastų seksualinį patrauklumą vyrų akyse.
Paryžiaus policijos prefektas Louis Lépine’as (1904)
„Prisidenk, tada galėsi važiuoti.“ Tokį reikalavimą šių metų gegužę Paryžiaus priemiestyje iš autobuso vairuotojo išgirdo mergina, kuri su draugais vyko į sporto salę. Socialiniuose tinkluose ji pasidalijo patirtimi, sakydama, kad rengiasi taip, kaip nori, ir ne autobuso vairuotojui spręsti, ar jos sijonas per trumpas. Į sporto salę ji taip ir nenuvažiavo, nes autobuso durys jai buvo uždarytos vairuotojui nusprendus, kad jos išvaizda netinkama važiuoti viešuoju transportu.
Tai toli gražu ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas, kai moterims viešojoje erdvėje priekaištaujama dėl tariamai netinkamos aprangos. Tema tokia aktuali, kad dažnai tampa politinių debatų objektu. Prieš keletą metų Prancūzijos politikai svarstė, ar mokyklose turėtų būti leidžiama dėvėti trumpas palaidines (angl. cropped tops). Prezidentas Emmanuelis Macronas 2021 m. duotame interviu teigė, kad mokykloje reikėtų laikytis „padoraus aprangos kodo tiek mergaitėms, tiek berniukams. Aš nesu uniformų šalininkas, bet viskas, kas pabrėžia tapatybę, norą šokiruoti ar būti pastebėtam, mokykloje neturi vietos.“ Ne vienas politikas kritikavo tokį prezidento pasisakymą: tuomet rinkimams besiruošiantis kairiųjų partijos lyderis Jeanas-Lucas Mélenchonas Prancūzijos prezidentą sulygino su Irano ajatola Ruholla Chomeini (1900–1989), kurio valdymo metais buvo išleistas įsakymas, liepiantis moterims plaukus slėpti po skara. Dar anksčiau, 2020 m., tuometinis Prancūzijos švietimo ministras Jeanas-Michelis Blanquer pareiškė, kad mergaitės į mokyklą turėtų eiti „apsirengusios pagal respublikos vertybes“. Tuomet toks pareiškimas sulaukė pašaipų, nes Prancūzijos simbolio, įkūnijančio respublikos vertybes, Marianos portretai ir skulptūros moterį vaizduoja apnuogintomis krūtimis – tai galime pamatyti ir garsiajame Delacroix paveiksle („Laisvė, vedanti liaudį į barikadas“, 1830), vaizduojančiame laisvę kaip alegorinę dievybę nuoga krūtine. Socialiniuose tinkluose pašaipiai buvo klausiama: ar tai ir yra rūbas, atitinkantis respublikos vertybes?
Ne tik jaunų merginų aprangos klausimas atsiduria Prancūzijos politikų diskusijose. 2012 m. Prancūzijos Nacionalinėje Asamblėjoje lygių teisių ir būsto ministrė Cécile Duflot į pirmą posėdį atvyko dėvėdama mėlyną suknelę, kurios ilgis – žemiau kelių, o iškirptės nesimatė, kitaip sakant – atitiko visus aprangos kodus. Eidama prie mikrofono, ministrė sukėlė švilpesių bangą – net Asamblėjos pirmininkas turėjo raminti įsiaudrinusius vyrus. Po šio incidento dalis Asamblėjos narių vyrų teigė tokio elgesio nelaikantys nepriimtinu, jų teigimu – Cécile Duflot yra graži moteris ir jai labai tiko mėlyna suknelė. Tarsi moters išvaizda pateisintų švilpimą. O galbūt ji pati išprovokavo tokią reakciją apsivilkdama suknelę?
Neišsišokti. Neatkreipti į save dėmesio. Paslėpti kūną, išnykti – tai strategija, kurią moterys pasirenka, siekdamos išvengti nepageidaujamo dėmesio viešosiose erdvėse. Įdomu tai, kad ši kūno slėpimo logika turi gilias kultūrines šaknis. Ją atpažįstame dar antikos mituose, kuriuose moterys, norėdamos apsisaugoti nuo vyrų persekiojimo, pasirenka metamorfozę – fizinį virsmą, kuriuo atsisakoma savo kūniškumo. Taip nutiko medžių nimfai Dafnei, kurią, nusprendusią netekėti ir gyventi deivės Artemidės palydoje, persekiojo įsimylėjęs dievas Apolonas. Būdama labai graži, tačiau abejinga Apolono apžavams, nimfa nepasidavė vyro žavesiui, kol galiausiai, pavargusi nuo persekiojimų, desperatiškai ėmė melstis tėvui, upių dievui, kad šis ją išgelbėtų, sunaikindamas jos grožį, turintį per didelį pasisekimą ir keliantį vien problemas. Nimfos maldos buvo išgirstos ir ji buvo paversta į lauro medį, šis tapo Apolono religinių apeigų šventu augalu. Panaši situacija nutiko ir nimfai Siringei, kurią persekiojo dievas Panas, – bėgdama ir bandydama išsigelbėti, ji įšoko į upę maldaudama būti paversta nendre. Iš nimfos, pavirtusios į nendrę, Panas pasigamino fleitą, ir ši tapo dievo atributu. Merginos savo noru sutiko pakeisti išvaizdą ir sunaikinti moteriškumą, kad tik išvengtų grėsmės, sklindančios dėl vyro geismo.
Kaip ir Dafnė ar Siringė, šiandieninės moterys dažnai renkasi metamorfozę, paverčiančią į „nematomas figūras“ mieste. Hiperseksualizuotas moters kūnas kasdien tampa viešo dėmesio objektu – reklamose ir socialiniuose tinkluose gausu vaizdinių, pasitelkiamų rinkodaroje siekiant vienaip ar kitaip patraukti vartotojo dėmesį. Tuo pat metu moteriai tenka paradoksali atsakomybė – saugotis nuo seksualinės agresijos, mat kaltė dėl jos dažnai perkeliama pačiai aukai: esą ji netinkamai apsirengė ar pasirinko netinkamą gatvę. Feministinės geografijos specialistė Édith Maruéjouls teigia, kad šiandien moterys tampa nematomos urbanistinėje erdvėje dėl savo mobilumo. Vyras, eidamas iš taško A į tašką B, pasirinks trumpiausią kelią, o moteris savo maršrutą rinksis bandydama išvengti pavojingų gatvių. Geografės teigimu, vyrai telkiasi viešojoje erdvėje formuodami grupes, tačiau moterų ten beveik nepamatysime. Prisiminkime mokyklos laikus, kai berniukai žaisdavo kieme krepšinį, o mergaitės tiesiog likdavo nuošalyje. Sakysite, laikai pasikeitė? 2024 m. Strasbūro mieste Prancūzijoje atliktas eksperimentas: pradinukai dėvėjo liemenes, padedančias nustatyti jų judėjimo teritoriją. Paaiškėjo, kad 80 procentų mokyklos kiemo užėmė berniukai, kurie sudarė 20 procentų visų mokinių. Tuo tarpu mergaitės mažomis grupelėmis likdavo žaidimų aikštelės kampuose, kol berniukai centrinėje zonoje žaisdavo futbolą. Tokiu būdu mergaitės mokomos neperžengti ribų, o berniukai skatinami išdrįsti, išbandyti save ir tam tikra prasme „užimti teritoriją“. O mokyklos kiemas yra ne kas kita kaip mūsų gatvių atspindys: vyrai užima erdvę grupėmis, o moterys tenkinasi tuo, kas lieka. (Daugiau šia tema žr. É. Maruéjouls „Lygios galimybės žaidime: kaip kurti mokyklos erdves, įtraukiančias visus vaikus“ (Faire je(u) égal – Penser les espaces à l’école pour inclure tous les enfants, 2022).)
Siekiant išlaikyti pusiausvyrą šiuolaikinėje urbanistikoje, kai kurių miestų savivaldybės imasi priemonių šiai problemai išspręsti. Pavyzdžiui, Bordo miestas Prancūzijoje sukūrė interaktyvų žemėlapį, kuriame pažymėtos visą naktį apšviestos gatvės ir vietos, kuriose galima pasislėpti agresijos atveju. O štai Barselonoje architektė Marta Fonseca rengia ekskursijas, per kurias moterys nedidelėmis grupėmis vaikšto po įvairius miesto rajonus, aptardamos saugumo problemas – tamsias, tuščias gatves, blogą apšvietimą – ir siūlydamos sprendimus miesto urbanistams. Austrijos sostinėje Vienoje jau daugiau nei dvidešimt metų vykdomas miesto planavimo procesas atsižvelgiant į lyčių lygybės principus. Lyčių aspekto integravimas apima ir kitas savivaldos sritis – jis taip pat įtrauktas į beveik visų miesto tarybos skyrių veiklą: sporto, sveikatos, socialinių reikalų, ekonominės plėtros.
Jeigu viešoji erdvė būtų labiau pritaikyta moterims – apgalvoti pavojai ir grėsmės, su kuriomis jos susiduria kasdien, – ji galėtų tapti saugesnė. Moterys jaustųsi laisvesnės judėdamos miesto gatvėmis, jeigu viešojoje erdvėje būtų mažiau hiperseksualizuoto moters kūno vaizdų. Galbūt tuomet ir mergina su trumpa palaidine ar šortais nebesulauktų perdėto dėmesio ar pasmerkimo. Tad gal laikas klausti ne kaip moterys turėtų rengtis, norėdamos saugiai grįžti namo, o kaip turėtų keistis miestas?
– Vilma Losytė –
