Ar moterims galima pykti?
„Pyktis jai tinka“, bet ar ir visuomenė tai priima? Taip vadinasi 2020 m. į lietuvių kalbą išversta amerikiečių aktyvistės ir feministės Sorayos Chemaly knyga, kurioje analizuojama, kodėl mergaitės ir moterys pratinamos slėpti pyktį ir jo nerodyti, nes juk „niekas piktos vesti nenorės“. Kolektyvinėje vaizduotėje pykstantis vyras veikia – darbovietėje pareikalaus darbo užmokesčio pakėlimo arba supykęs ant vaikų juos nubaus. Vyro pyktis gerbiamas, nes atsiranda veiksmas, tačiau moters pyktis dažnai suprantamas kaip labiau keliantis triukšmą, bet ne veiksmą. Tačiau kas nutinka, kai moteris supyksta viešai?
Pykstanti moteris nėra priimtinas vaizdas viešojoje erdvėje. Politikė Hillary Clinton, 2016 m. kandidatavusi į JAV prezidentus ir susirungusi su Donaldu Trumpu, buvo kritikuojama dėl per griežto balso tono. „Fox News“ žurnalistas Britas Hume’as tuomet rašė: „Hillary piktai rėkia savo pergalės kalboje“, o komentatorius Howardas Kurtzas siūlė politikei ne rėkti, o kalbėti suprantamesniu tonu. 2022 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose dalyvavusi Valérie Pécresse taip pat buvo kritikuojama dėl pernelyg griežto balso tono. Atsakydama į kritiką, politikė teigė: „Kai prieš penkerius metus Emmanuelis Macronas surengė pirmąjį savo pirmosios kampanijos mitingą, buvo momentas, kai jis tiesiog ėmė šaukti. Ar jis sulaukė tokių pačių priekaištų kaip aš?“
Kodėl visuomenė linkusi priekaištauti moteriai, kuri demonstruoja pyktį keldama balso toną? Nuo Antikos laikų moters pyktis buvo laikomas nepriimtinu ar net grėsmingu reiškiniu. Tačiau būtent Antikos kultūrinis paveldas gali padėti geriau suprasti, kodėl moterų emocinis atvirumas – ypač pyktis – iki šiol vertinamas kitaip nei vyrų. Prisiminkime senovės graikų deivę, ištekėjusių moterų globėją Herą (romėnų Junoną), kurios pykčio bijojo pats Dzeusas. Šiandien Hera kolektyvinėje vaizduotėje suprantama kaip pavydi žmona, kurią savo išdavystėmis žemino vyras, o ji dėl pavydo sukelto pykčio darė įvairiausias „kvailystes“. Dažnai Hera netgi tampa moters isterikės, kuri nepatenkinta vyro išdavystėmis ir drįsta jam už tai priekaištauti, archetipu. Tačiau apie ką iš tikrųjų byloja Heros pyktis?
Dzeusas ne tik išduoda žmoną, bet ir nusižengia santuokos institucijai, kurią saugo Hera. Olimpo valdovas bijo savo žmonos, todėl kaskart norėdamas suvilioti mirtingąją moterį pasiverčia gulbe, aukso lietumi, dūmais, ereliu, jaučiu ir t. t. Toks elgesys susijęs su tuo, kad mirtingoji, pamačiusi dievą, rizikuoja apakti ar numirti, tačiau šios metamorfozės taip pat rodo, kad Dzeusas bando nuslėpti nuo žmonos neištikimybę, nors tai jam ir retai pavyksta, nes Hera yra absoliučios galios inkarnacija – lygiai taip pat kaip ir Dzeusas. Heros gebėjimas pykti yra vienas iš jos karališkųjų atributų. Tačiau kodėl taip pyksta Hera?
Norėdamas suvilioti nimfą Kalisto, kuri visur lydėdavo deivę Artemidę, Dzeusas pasiverčia savo paties dukra Artemide, kad suartėtų su nimfa, ši galiausiai pastoja ir privalo palikti deivės palydą. Bandydamas tai nuslėpti nuo Heros, Dzeusas Kalisto paverčia meška. O kai dievų valdovo akį patraukia Heros žynė Ijo, jis pasiverčia dūmų debesimi, tačiau Hera supranta, kas nutiko, ir įsižeidžia ne tik dėl išdavystės, bet ir dėl to, kad vyras paniekino jos žynę ir, negana to, pavertė telyčaite. Hera prisako daugiaakiam milžinui Argui saugoti telyčaitę, tačiau, norėdamas vėl su ja suartėti, Dzeusas nugalabija milžiną, todėl Hera, dar labiau pykdama, nusiunčia gylį, šis persekioja telyčaitę, o ji bėga tolyn, iki pat Egipto, todėl Dzeusui nepavyksta su ja suartėti antrą kartą. Kuris kaltesnis šioje istorijoje? Dzeusas, išprievartavęs Ijo ir nužudęs Argą, ar Hera, pabandžiusi apsaugoti savo žynę?
Tad kodėl Herą, kuri versdavo Dzeusą drebėti, laikome juokinga? Atsakymas paprastas: mums sunku priimti moters pyktį. Pykstanti moteris yra galinga, todėl dažnai norima neigti jos pyktį paverčiant pajuokos ir paniekos objektu. Ši tendencija išlikusi iki šių dienų. Prisiminkime Gretą Thunberg ir jos 2019 m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje pasakytą kalbą „Kaip drįstate“, kai dėl emocingo kalbėjimo merginos mimika sulaukė nepalyginamai daugiau dėmesio nei jos išsakyti argumentai dėl klimato kaitos. Lengva pasijuokti iš pykstančios moters ir jos žodžius paversti niekiniais. Tačiau vargu ar surasime antikinį tekstą, kuriame Hera (Junona) būtų vadinama isterike ar būtų juokiamasi iš jos pykčio. Romėnų autorius Vergilijus (I a.) aprašė Junonos pyktį „Eneidoje“: deivė sukelia audras ir uraganus norėdama sunaikinti Enėjo laivus, o kai jai nepasiseka – pagalbos paprašo keršto deivių furijų. Galbūt „Eneida“ yra labiau pasakojimas apie Junonos pyktį nei apie Enėjo žygdarbius?
Pasak filosofo Aristotelio (IV a. pr. Kr.), norėdami pagrįstai pykti, pirmiausia turime gerbti save – būtent pagarba sau leidžia vertinti kitų elgesį su mumis. Senovės Graikijoje pyktis buvo karalių, didvyrių ir dievų aistra, todėl neatsiejamas nuo aukšto socialinio statuso. Tačiau moters emocijos ilgą laiką buvo menkinamos, siejant su kūno fiziologiniais procesais. Isterija nuo Antikos laikų buvo laikoma pagrindiniu moterų sutrikimu, nuolat grindžiama tariamai biologiniais ar medicininiais paaiškinimais. Pats žodis „isterija“ vien savo etimologija yra mizoginiškas – kilęs iš senovės graikų kalbos žodžio hysteron, reiškiančio „gimdą“. Ilgainiui isterija tapo patogia etikete, kuria nutildomas moterų pyktis ir emocijos, pateikiamos kaip „neadekvačios“. Ši strategija buvo pasitelkiama politikoje kaip būdas iš moterų atimti teisę reikšti nepasitenkinimą, reikalauti teisybės ar permainų, nes tinkamai nukreiptas pyktis gali tapti permainų šaltiniu. Tad ar nėra dėl ko pykti?
