Žvilgsnis į Anne Conway filosofiją

Anne Conway. Seniausios ir naujausios filosofijos pradai. Iš lotynų k. vertė Laurynas Adomaitis.
V.: Jonas ir Jokūbas. 2018. 273 p.

Prieš penkerius metus pasirodė britų filosofės ledi Anne Conway (1631–1679) veikalo „Seniausios ir naujausios filosofijos pradai“ vertimas į lietuvių kalbą. Tai yra vienintelis filosofės kūrinys, paskelbtas po jos mirties 1690 metais. Šiandien skaitydami įvairių šalių mokslininkų straipsnius, mokslines studijas, kuriose susikoncentruojama ne tik į Conway mąstymo sistemą, bet ir į biografiją, galime daryti išvadą, kad tyrinėtojai bando nupūsti užmaršties dulkes ir įvertinti į istorijos paraštes nustumtos mąstytojos filosofinį palikimą.

Filosofė buvo Kembridžo platoniko Henry More’o mokinė, domėjosi žydų misticizmu, atsivertė į kvakerių tikėjimą. Jos metafizika sudaryta iš įvairių mąstymo ir religinių, mistinių tradicijų elementų – platonizmo, kabalos, neoplatoniškosios krikščionybės ir kt., o prieštaraudama mechanicistinei negyvos, tįsios ir nesuvokiančios materijos sampratai Conway išplėtoja vitalistinę filosofiją, teigdama, kad „viskas yra gyva ir kokiu nors laipsniu iš tikrųjų gyvena“ (VIII, § 7, p. 243). Nuosekliai dėstydama argumentus, mąstytoja atmeta mechanicistinę pasaulėžiūrą, kai gamta ir kūnai suvokiami tik kaip pagal mechanikos dėsnius veikiančios „mašinos“. Juk viena yra suvokti gamtą ir kūnus kaip „mašinas“ ir visai kas kita, filosofės žodžiais, teigti, kad „kūnas yra gyvas, turintis gyvybę ir suvokimą, kurio širdis yra daug kilnesnė nei plikas mechanizmas ar mechaninis judėjimas“ (IX, § 2, p. 247).

Kūno ir dvasios vaidmenį aptarsiu vėliau, mat norėdami geriau įsižiūrėti į Conway filosofinį vaizdą turėtume atkreipti dėmesį, kad filosofė pripažįsta hierarchinę tvarką. Ji teigia, kad egzistuoja trys esmės arba substancijos: pirmoji, laikoma Dievu, antroji – Kristus (tarpininkas tarp Dievo ir kūrinijos) ir trečioji – kūrinija (VI, § 4, p. 137). Pirmąją substanciją filosofė suvokia kaip savipakankamą pilnatvę: visa pripildančio, kūriniją spinduliuojančio Dievo samprata yra jos filosofinės sistemos pamatas. Vis dėlto Kristaus-tarpininko, esančio tarp dviejų kraštutinumų, vaidmuo parodomas kaip lemiantis būties tvarką. Kitaip tariant, būties sąrangos filosofė neįsivaizduoja be jungties tarp Dievo ir pasaulio. Toji jungtis, anot Conway, ir yra Kristus, nes be jo „atsirastų tikras trūkis ir tarpas tarp Dievo ir kūrinijos, kurio jis neužpildytų, o tai yra absurdas“ (V, § 4, p. 123). Conway kristologija yra įdomi ne tik dėl sąsajų su kabala (Kristus lyginamas su kabalistiniu dangiškojo Adomo vaizdiniu), bet ir pastangos išspręsti prieštaras ar radikalius skirtumus tarp religijų. Tokia pastanga pasireiškia, viena vertus, nutolstant nuo dogmatiškos trinitarinio Dievo sampratos (I, § 7, p. 73, 75), kita vertus, įrodinėjant antrosios substancijos, t. y. Kristaus-tarpininko būtinybę. Bet tai nėra neproblemiška, mat atsižvelgiant į hierarchinę tvarką, kurioje Kristus-tarpininkas yra būtinas, pagrįsta klausti, ar įmanoma išspręsti nesutarimus ir prieštaras, kylančias tarp skirtingų religinių tradicijų. Pasak tyrinėtojos Sandrine Parageau, racionaliai pagrįsdama tarpininko būtinybę ne religiniu ar teologiniu, o metafiziniu pagrindu, filosofė išryškina Kristų kaip metafizinį principą, dėl kurio kitų religijų atstovai galėtų sutarti, remdamiesi ne tikėjimu ar sąžine, o protu (Sandrine Parageau, „Christ in Anne Conway’s Principia (1690): Metaphysics, Syncretism, and Female Imitatio Christi“, Journal of Early Modern Christianity, 2018, 5 (2), p. 252). Conway įsitikinusi, kad kitų religijų atstovai, suvokę tarpininko egzistencijos būtinybę, „neabejotinai ir net nenoromis turės pripažinti tai, kad tas tarpininkas yra Jėzus Kristus“ (VI, § 5, p. 143). Tokie ir panašūs teiginiai, kaip ir neoplatonizmo persmelkta Conway teodicėja, negali būti nagrinėjami neatsižvelgiant į to meto kontekstą, o įvairių mąstymo sistemų mišinys jos filosofijoje atrodo prieštaringas, nors kaip tik dėl to gan artimas šiuolaikybei.

Dera pabrėžti, kad filosofė, kalbėdama apie Dievo ir pasaulio substancijų netapatumą, nutolsta nuo Hobbeso materializmo ir Spinozos panteizmo (IX, § 3, p. 247, 249), tačiau kūrinijos įvairovė, jos teigimu, pasireiškia ne esmiškai, o laipsniškai: kūrinijos esmė yra ta pati, o skirtumai pasirodo tik kaip savybės arba modai. Tai labai svarbus jos filosofinės sistemos aspektas, nes probleminius klausimus, susijusius su dualizmu, anot Conway, išsprendžia kūno ir dvasios, kaip vienos esmės, besiskiriančios tik savybėmis, pripažinimas: „kūnas yra ne kas kita, kaip tvirta ir sutirštinta dvasia, o dvasia – ne kas kita, kaip lakus ir užaštrintas kūnas“ (VIII, § 4, p. 239). Laikydama įvairiausias gyvybės formas tos pačios substancijos, filosofė pateikia argumentus, nukreiptus prieš radikalųjį Descartes’o kūno ir dvasios dualizmą.

Kūnas Conway filosofijoje yra suprantamas kaip tam tikra išraiška, tiesa, ne tokia subtili kaip dvasia ir visgi esanti tos pačios esmės: materija kaip tokia neegzistuoja, ji tėra „tuščias prasimanymas ir chimera“ (VII, § 2, p. 187). Conway teigia, kad dvasia negalėtų jausti jokio prieraišumo tam, kas yra negyva. Ir atvirkščiai – ji sako, kad absurdiška kalbėti apie kūno skausmus, jei kūnas tėra negyva, nesuvokianti materija (VIII, § 1, p. 225; § 2, p. 231). Regis, „kūno“ ir „dvasios“ sąvokos Conway metafizinėje sistemoje praranda tokią prasmę, kokią joms suteikia dualistinis požiūris, o tai reiškia, kad ir į mirtį reikėtų žvelgti kaip į galimybę tapti kažkuo kitu. Filosofė tvirtina, kad tam tikrą tobulumo laipsnį pasiekusios sukurtosios būtybės pasikeičia arba transmutuoja iš vienos rūšies į kitą: „potencialiai būtybės yra begalinės – tai reiškia, kad jos visada turi gebėjimą tobulėti be jokios pabaigos“ (VI, § 6, p. 149). Aiškindama, kad mirtis yra perėjimas iš vieno laipsnio į kitą, mąstytoja pasitelkia biblinę kritusio kviečio grūdo alegoriją (Jn 12, 24). Taigi sukurtosios būtybės tobulėja, įgaudamos vis kitokį pavidalą, pasiekdamos vis kitą išraiškos laipsnį (nors kalbama ir apie būtybių degradaciją, tačiau pastaroji nelaikoma amžinu nuosprendžiu).

Sukurtųjų būtybių įvairovė ir jų tobulėjimo vizija yra glaudžiai susijusios su epistemologija ir morale, nes „kiekvienas pažinimas reikalauja įvairovės ir daugialypumo, kurie priklauso subjektui arba priimančiajam“ (VII, § 4, p. 217). Šiame teiginyje slypi tai, ką filosofė vadina priėmimu ir dalijimusi. Ji parodo, kad pažinimo galia išskleidžiama per sukurtųjų būtybių tarpusavio pagalbą: „Kas ką nors priima, yra tuo puoselėjamas, todėl tai, kas priimta, tampa priimančiojo dalimi, tad priimantysis nebėra vienas, jis tampa daugybe bei tokiu ir net labiau daugialypiu, kiek tik yra dalykų, kuriuos jis yra priėmęs. Šitaip tarp būtybių atsiranda tam tikras bendrumas per dalijimąsi ir priėmimą – tarpusavyje jos viena per kitą keičiasi ir viena būtybė negali gyventi be kitos“ (VII, § 4, p. 219). Tokį sudėtingą požiūrį atspindi ne tik kompleksiškos kūno visumos aprašymas (VII, § 4, p. 213), bet ir tvirtinimas, esą meilė, kurią žmogus jaučia kitam žmogui, suriša saitais: „jie yra kartu savo dvasia, tad iš jų sklinda nuolatinė dvasių iškrova ir emanacija, ir tos dvasios kaip kokios virvės juos sujungia bei suriša“ (ten pat). Beje, filosofė neapsiriboja tik žmogiškomis būtybėmis, o kalba apie meilę gyvūnams, medžiams ir kitiems kūriniams, todėl visa kūrinija gali būti suvokiama kaip vienas iš skirtingų dalių sudarytas kūnas (VI, § 4, p. 141). Tai, žinoma, suteikia akstiną apmąstyti Conway idėjas ir šiuolaikinės ekologinės etikos kontekste.

Pabaigoje belieka pridurti, kad Conway požiūris yra ne tik tvirtas atsakas mechanicistinei pasaulio sampratai, jis dar ir toliaregiškas. Jungdama įvairias mąstymo sistemas, filosofė pateikia sinkretišką tikrovės suvokimo modelį, kuriame griežtos perskyros netenka svarbos. Racionaliai pagrįsdama Dievo egzistencijos būtinybę bei sukurtųjų būtybių tarpusavio sąryšius ir tobulėjimą, ji sumaniai integruoja klausimus, susijusius su mistiniais patyrimais. Todėl nors atlikta tyrimų, atskleidžiančių skirtingus jos filosofijos aspektus, Conway idėjos gali būti gvildenamos atsižvelgiant į religijos ir misticizmo studijas, komparatyvistiką bei šiuolaikinės filosofijos diskursus.