CHARLES BUKOWSKI

Meilė – tai pragaro šuva

 

Eilėraščiai iš rinkinio „Meilė – tai pragaro šuva“ (Love is a Dog from Hell, 1977). Šiemet lietuviškai jį išleis „Kitos knygos“.

Šopenas Bukovskis

 

tai mano fortepijonas.

 

suskamba telefonas, žmonės klausia,

ką veiki? gal norėtum su mumis

prisigert?

 

aš atsakau,

kad sėdžiu prie fortepijono.

 

ką?

 

sėdžiu prie fortepijono.

 

padedu ragelį.

 

žmonėms manęs reikia. aš juos

kažin ko pripildau. jei manęs

kurį laiką nepamato, juos ištinka

neviltis, jiems darosi bloga.

 

bet jei aš juos per dažnai matau,

bloga darosi man. sunku vis duoti,

kai pats nieko negauni.

 

o mano fortepijonas man atsako.

 

kartais tie jo atsakymai pernelyg negrabūs

ir nevykę.

o kartais man nuskyla ir aš pavarau kaip koks

Šopenas.

 

kartais išsimušu iš dienotvarkės,

nepataikau į natą. nieko

baisaus.

 

galiu atsisėst ir dėt šliauką ant

klavišų,

bet tai bus mano

šliauka.

 

šiaip ar taip, tai kur kas geriau,

negu sėdėt kambary

su 3 ar 4 žmonėm ir

jų fortepijonais.

 

tai mano fortepijonas,

ir jis geresnis už jų.

 

ir jiems jis patinka, ir jiems jis

nepatinka.

 

 

paniurusi ponia

 

ji sėdi čia,

maukia vyną,

o jos vyras

pluša darbe.

jai regisi

nepaprastai svarbu,

kad jos eilėraščiai

būtų išspausdinti

visokiuose ten

žurnaliukuose.

ji turi parengusi ir

rotatoriumi

padauginusi du ar

tris plonyčius savo

eilėraščių tomelius.

dar turi du ar tris

vaikus, jauniausiam

6, vyriausiam 15.

ji jau nebe ta daili

moteris, kokia buvo

kadaise. ji atsiunčia

savo nuotraukų, kuriose

sėdi ant kokios

pakrantės uolos

visa vieniša ir

pasmerkta. kartą

galėjau ją turėti.

įdomu, ar jai atrodo,

kad būčiau ją

išgelbėjęs?

savo eilėraščiuose

ji nė sykio nėra paminėjusi

sutuoktinio.

bet dažnai juose kalba

apie savo sodą,

tad mes žinom,

kad ji tokį turi

ir, galimas daiktas,

dulkinasi su rožių

pumpurais ir kikiliais

prieš sėsdama

rašyti tų savo

eilėraščių

 

 

tarakonas

 

tarakonas susigūžė

prie vamzdžio

man myžant, o kai

pasisukau į jį,

nunešė savo šikinę

į plyšį.

paėmiau purškiklį ir

purškiau, ir purškiau,

ir purškiau, ir galiausiai

tasai tarakonas išlindo

ir baisiausiai rūsčiai į

mane dėbtelėjo.

tada įkrito į vonią,

stebėjau, kaip jis stimpa

su subtiliu pasitenkinimu:

juk aš mokėjau už nuomą,

o jis – ne.

pakėliau jį suėmęs su žalio ir melsvo

tualetinio popieriaus nuoplaiša,

tada nuleidau. štai ir viskas,

galiu pridurti tik tai, kad

Holivudo bulvaro ir Vakarų aveniu

apylinkėse mes ir toliau turim taip elgtis.

sakoma, jog vieną dieną ši

padermė paveldės pasaulį,

bet mes pasistengsim,

kad tai nutiktų

bent keliais mėnesiais

vėliau.

 

 

pralaimėjimas

 

klausausi per radiją Bruknerio

svarstau, kodėl bent kiek rimčiau

neinu iš proto dėl pastarojo išsiskyrimo

su savo vėliausiąja

 

svarstau, kodėl nevažinėju gatvėmis

girtas prie vairo

svarstau, kodėl netūnau miegamajam

užsigesinęs šviesas

visiškoj skausmingoj tamsoj

grauždamasis

plėšomas pusėtinų minčių.

 

ko gero,

būsiu pagaliau

tapęs tipišku vyriškiu:

pernelyg daug moterų pažinau

ir, užuot skendęs prisiminimuose,

svarstau, kas gi ją dabar dulkina?

spėju

šią pat akimirką ji kokiam kitam vargšui

kalės vaikui jau kelia aibę problemų.

 

klausytis per radiją Bruknerio

regisi šitaip ramu.

 

pernelyg daug moterų pro mane pražygiavo.

pagaliau aš vienas

bet ne vienišas.

 

paimu „Grumbacher“ firmos teptuką

ir kietu aštriuoju galu išsivalau panages.

 

akis užkliūva už rozetės

ant sienos.

 

regis, aš laimėjau.

 

 

462-0614

 

pastaruoju metu sulaukiu daug skambučių.

visi jie panašūs.

„ar jūs Čarlzas Bukovskis, tasai

rašytojas?“

„taip“, – atsakau.

ir jie pradeda sakyt, kad

supranta mano kūrybą,

kai kurie jų yra rašytojai

ar nori tapti rašytojais

ir jie turi nykius ir siaubingus

darbus

ir nebegali pakelti to kambario

to buto

tų sienų

to vakaro –

ir jiems reikia su kažkuo pasišnekėti

ir jie negali patikėti,

kad aš negaliu jiems padėti,

kad aš nežinau, ką jiems pasakyti.

jie negali patikėti,

kaip dabar dažnai

aš susiriečiu kone perpus savo

kambary,

susiimu už pilvo ir sakau:

„Dieve, Dieve, Dieve, kad tik ne

vėl tai!“

jie negali patikėti,

kad nemeilė

gatvės

vienatvė

sienos

ir man yra tokios pat.

ir kai aš padedu ragelį,

jie mano, kad aš tiesiog pasilaikiau

savo paslaptį sau.

 

aš nerašau iš

žinojimo.

kai suskamba telefonas,

aš irgi norėčiau išgirsti žodžius,

kurie palengvintų

bent dalį viso šito.

 

štai dėl to mano telefono numeris

ir yra įtrauktas į abonentų sąrašą.

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

Ramunės Pigagaitės nuotrauka

 

 

nuotraukos

 

fotografuoja tave ties tavo

namų prieangiu

ir ant sofos

ir stovintį kieme

ar atsirėmusį į automobilį

 

fotografės –

moterys didelėm šiknom

ir tos šiknos tau kur kas mielesnės

už jų akis ar sielas

 

toks žaidimas su autoriumi

neva štai tikriausias Hemingvėjus

Džeimsas Džoisas –

tai suvaidintas mėšlas

 

bet pažiūrėkit:

yra knygų, kurias parašei

tu nebuvai Paryžiuj

bet parašei visas tas knygas

ana ten, už nugaros

(nors dalies nėra, kai kurios

pamestos ar pavogtos)

 

ir viskas, ką tau reikėtų daryti

tiesiog atrodyti kaip Bukovskis

prieš fotoaparatus

bet

 

tu ir toliau nenuleidi akių

nuo tų

pribloškiamai didelių šiknų

ir vis galvoji –

jos atitenka kažin kam

kitam

 

„žiūrėkit man į akis“, –

sako jos ir spragsi fotoaparatais

ir blyksi fotoaparatais

ir myluoja fotoaparatus

 

Hemingvėjus mėgo boksuotis ar

eiti žuvauti ar į bulių kautynes

bet kai jos išeina

tu prismaukai į patalynę

ir prisileidi karštą vonią

 

jos niekada neatsiunčia nuotraukų

nors žadėjo atsiųsti

ir tos pribloškiamai didelės šiknos

būna pranykusios amžiams

o tu lieki pabuvęs puikučiu literatūros

pasaulio veikėju

gyvu kol kas

o pakankamai greit – ir mirusiu

žvelgiančiu į jų akis ir sielas

ir dar kai kur

 

 

socialinis

 

melsvi bangų liežuviai

ir išgeltęs kelias

 

mašinos vairas

ir iškvaišusi moteris

šalia

 

ji vis skundžiasi

okeanui leidžiant purslus

 

ir žmonės geltonuose

ir baltuose

kemperiuose

vis trukdo normaliai važiuoti

klaikuma

klausantis

koks tu kaltas dėl šio

kaltas dėl ano

 

tu sutinki ir dėl

šio ir dėl ano

tačiau to

nepakanka

 

jai norisi didingos

pergalės

o tau jau visai skersai

gerklės

tos didingos

pergalės

 

atvažiuojat

ji išlipa

nužingsniuoja prie

namo

 

stabtelėjęs prie mašinos

tu dar nusprendi pamyžti

tu priplempęs alaus

 

mažučiai tavęs lašeliai

krinta į

dulkes

į perdžiūvusias

dulkes

 

užsitraukdamas

užtrauktuką

nužygiuoji į vidų

pasimatyt su jos

draugužiais.

 

 

krūtinės šarvui

 

turiu posakį: „kiečiausios visada

grįžta.“

 

bet Vera buvo mielesnė už daugumą,

todėl gerokai nustebau, kai ji

tą vakarą pasirodė ir

pasakė: „įleisk.“

 

„ne, ne, dabar kaip tik dirbu prie soneto.“

 

„aš tik minutėlei, po to

keliausiu.“

 

„Vera, jei tave įsileisiu, prabūsi

čia 3 ar 4 dienas.“

 

buvo jau vakaras ir šviesa virš durų

nedegė, todėl

nė nepamačiau,

kaip ji užsimoja,

o

smūgis jai tikrai pavyko,

man nutvilkė per patį

krūtinės vidurį.

 

„puikus smūgis, mažute.

o dabar keliauk sau.“

 

aš užtrenkiau duris.

 

ji grįžo po 5 minučių:

„Henkai, aš nerandu savo mašinos,

prisiekiu, aš tikrai neberandu savo

mašinos. padėk ją rast!“

 

čia pastebėjau pro šalį einant

savo draugužį Bobį Tatalušką.

„ei, Bobi, padėk šitai rasti

mašiną. vėliau atsilyginsiu.“

 

jiedu nuėjo.

 

vėliau Bobis pasakojo, kad

jos mašiną rado paliktą kažkam

ant vejos tiesiai priešais namus,

žibintai įjungti, variklis užvestas.

 

nuo to laiko iš Veros nesulaukiau

jokių žinių,

nebent tai ji būtų ta,

kur man vis paskambina 2, 3 ar 4

nakties ir

kai aš pasakau „klausau“,

tiktai tyli.

 

bet Bobis sako,

kad su ja susitvarkytų,

todėl nusprendžiau ją perleisti

Bobiui.

 

ji gyvena kažkur Glendeile

vienoj šalutinių gatvelių,

padedu jam išlankstyt

kelių žemėlapį mudviem gurkšnojant

dietinį šlicą*.

 

 

* Autoriaus gyvenimo laikotarpiu viena populiarių alaus rūšių JAV.

 

 

šuo

 

vienui vienas šuo,

bidzenantis pats sau įkaitusiu

vasaros šaligatviu,

rodosi kur kas galingesnis

ir už dešimt tūkstančių dievų.

 

kodėl taip?

Vertė Gediminas Pulokas

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.