VIDAS DUSEVIČIUS

Sulaukus Mesijo

 

Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus. Romanas. Iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Odilė, 2021. 156 p.

Moišė Kulbakas. Mesijas, Efraimo sūnus. Romanas. Iš jidiš k. vertė Mindaugas Kvietkauskas. V.: Odilė, 2021. 156 p.

Maždaug prieš metus „Literatūroje ir mene“ buvo publikuotas vertimo gabaliukas. Nekantriai laukiau ir vis tikrindavau „Odilės“ puslapį, kada gi jau pasirodys. Perskaičiau ir vėl skaitau iš naujo, kelis kartus ar bent jau pavartau vis ką nors prisiminęs. Kai kurie teksto fragmentai yra tiesiog neįtikėtini.

Anotacijai tiktų „Maldos“ dalis:

 

     Pavydžiu aš paukščiui, kuriam daug geriau už mus,

     Ir moliui, kuriam už visus geriausia!

     Ką man daryti su savo ranka, kuri nereikalinga,

     Ir su savo širdimi, nebetinkama niekam?

 

Taip pat ši malda – vietoj romano apžvalgos. Ačiū Mindaugui Kvietkauskui už vertimą. Be įvairių paaiškinimų, randame ir vertėjo straipsnį „Maištinga mistika: Moišės Kulbako romanas „Mesijas, Efraimo sūnus“. Susipažįstame ne tik su neįprasta ir originalia literatūra, bet ir kultūriniais kontekstais, rašymo aplinkybėmis ir t. t.

Viena vertus, Kulbako kūryboje veriasi tradiciniai žydų gyvenimo ypatumai. Kita vertus, organiškai susipina ir jungiasi „nauji“ to meto reiškiniai. Rašytojas kurį laiką gyveno Berlyne ir literatūrinį modernizmą sėkmingai derino su folkloru. Talentas – sukurti kažką naujo, išsaugant tradiciją ir kartu ją transformuojant. „Mesijas, Efraimo sūnus“ – apokaliptinė literatūra.

Romane apstu alegorijų, kabalistinių simbolių, biblinių užuominų ir įspūdingų personažų. Be Efraimo dinastijos Mesijo, kūrinyje rodosi ir kiti žydų folkloro veikėjai. Pavyzdžiui, Simcha Plakchtė – ne tik Kulbako veikėjas, aptiksime jį ir kituose literatūriniuose kontekstuose. Reikėtų neužmiršti filosofo Gimpelio, pono Vrublevskio, pirtininko Kirilo ir kitų. Tiesa, veiksmas sukasi aplink Mesiją ir lamedvovnikus, slaptuosius teisuolius. Iš pažiūros paprasti žmonės, bet malda ir gerais darbais palaiko pasaulio tvarką. Jie nėra labai išsilavinę, dažniausiai dirba sunkų fizinį darbą arba tiesiog klajoja po pasaulį. Kitaip tariant – nuo jų priklauso pasaulio egzistavimas. Ir šie 36 teisuoliai ieško Mesijo, kviečia malūnininką Benjė atlikti pagrindinės misijos.

 

Kartą Baltosios Rusios krašte gyveno toksai malūnininkas. Jo žmona pasimirė, o sūnų paėmė į kariuomenę. Malūnas apžėlė samanomis ir žolėmis. Stogas nusmuko iki pat žemės kaip kailinių skvernas. Toje apylinkėje nebuvo likę nė gyvos dvasios. Tik šarkos skraidė aplinkui, vien tik šarkos. Malūnininkas nebežinojo, ką jam toliau daryti. Nuėjęs į tvartą pamatė, kad iš viso sukaupto turto jam teliko viena karvelė. Tada atsisėdo ant savo namų slenksčio ir karčiai pravirko iš didelės vienatvės. O vardu jisai buvo Benjė. 

(p. 10)

 

Kulbakas drąsiai remiasi tiek žydišku, tiek krikščionišku kontekstu, vien ko vertas Kristaus nužengimas nuo kryžiaus Luhovijos kryžkelėje. „Kryžiai stovi palei visus kelius, o ant jų kabame mes! Kraujas teka per kryžius ir dega tarsi netyras saulėlydis. Tai mūsų kraujas, mūsų kraujas varva nuo kryžių medžio! Iš šio kraujo užgims jis – Mesijas, Dovydo sūnus!“ (p. 74) Tikslaus vaizduojamų įvykių laiko neaptiksime, tikėtina, kad veiksmas vyksta ikirevoliucinėje Rusijoje. Eschatologija lyg ir ne itin paiso laiko ir erdvės rėmų, tačiau visai netoli Vilniaus, Smurgainių apylinkėse, sprendžiamas pasaulio likimas.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.