Rasti gydantį žodį
Daiva Janavičienė. Biblioterapija: teorija ir praktika. V.: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 132 p.
Norisi pasidžiaugti vienos iš Lietuvos biblioterapijos asociacijos steigėjų Daivos Janavičienės knygomis „Biblioterapija: teorija ir praktika“ ir „Biblioterapijos metodika“. Beje, asociacija įkurta 2017 m. lapkričio 30 d. ir vienija kelias dešimtis biblioterapijos metodus taikančių psichologų, psichiatrų, socialinių darbuotojų, rašytojų, bibliotekininkų ir kitų.
Šios knygos skaitytojus supažindina su biblioterapijos teorija, sąvokų apibrėžimais, filosofinėmis prielaidomis, biblioterapijos istorija ir praktika. Autorė teigia pradėjusi nuo asmeninės patirties, vadovaudamasi nuostata, kad sunkiais gyvenimo momentais labai gali pagelbėti gerų knygų skaitymas, o „takelį teko išminti pačiai, nes biblioterapijos pasimokyti nebuvo kur“.
Ne tik takas pramintas, bet ir Janavičienės knygose apibendrinami
Daiva Janavičienė. Biblioterapijos metodika. V.: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2020. 94 p
reikšmingiausi moksliniai biblioterapijos tyrinėjimai ir studijos. Kas gi ta biblioterapija? Autorė biblioterapiją linkusi apibrėžti kaip skaitymu grindžiamą pagalbą pačiam skaitančiam asmeniui. Taip pat labai svarbus Janavičienės siekis rašant apie įvairius biblioterapijos apibrėžimus atsižvelgti į tai, kokių tikslų yra siekiama. Tarkim, klinikinė biblioterapija – ją taiko tik medikai tiems pacientams, kuriems yra diagnozuotos psichikos ligos. Reabilitacinė biblioterapija suteikia ligoniui vilties sveikti ar priimti pakitusią savo fizinę būklę. Kartu pabrėžiant ir savo emocijų įvardijimo, pažinimo ir priėmimo būtinybę. Asmenybės vystymo arba edukacinė biblioterapija taikoma kiekvienam pagal poreikius, kasdienybėje, be recepto ir diagnostikos.
Taip pat Janavičienė atsižvelgia į biblioterapijos proceso skirtumus. Pavyzdžiui, pasyvioji biblioterapija – kai sudaromi teminiai literatūros sąrašai. Juose pateikiamos rekomendacijas, ką skaityti tam tikrais gyvenimo atvejais, pavyzdžiui, skyrybų, artimojo netekties ir pan. Knygoje „Biblioterapija: teorija ir praktika“ ištisas skyrius yra skirtas literatūros atrankai, jame svarstoma apie skaitymo rekomendacijų sudarymo kriterijus. Kitaip tariant, literatūrai, kuri suteikia vilties ir padeda spręsti įvairius klausimus.
Be pasyviosios, autorė išskiria sąveikos biblioterapiją, kai į skaitymo procesą įsitraukia dar ir kiti tą patį tekstą skaitantys asmenys. Susiduriame su žodžiu, kuris gydo, skatina socializacijos procesus, bendravimą, gerina savijautą. Ne tik skaityti, bet ir dalytis – perskaitytas ar išgirstas žodis veriasi per santykį su kitu. Janavičienė pabrėžia poezijos, pasakų terapijos, autobiografijų, kuriose aptinkame humanistines vertybes, svarbą. Tekstų, kuriuose keliami universalūs ir amžini klausimai. Taip pat neužmiršta kūrybiškumo ir kūrybinio rašymo vaidmens. Ypač skaitytojams turėtų būti dėmesio vertas Janavičienės nagrinėjamas ligas įveikusių asmenų autobiografijų poveikis.
Autorė išryškina ir skaitymo proceso svarbą. Aptaria naujausius neurolingvistinius tyrimus, kuriuose pabrėžiamas terapinis skaitymo poveikis: „Tyrimai rodo, kad skaitant išjaučiamos emocijos nesiskiria nuo realiai patiriamų, taigi knygų skaitymas gali suteikti asmeniui saugiai įgyjamos patirties. Biblioterapijos esmė – knygos teksto perrašymas, transformuojant skaitomą tekstą savo patirtimi“ (p. 49).
Autorė aptaria įvairius pasaulyje įgyvendintus biblioterapijos projektus. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ypač sėkmingi „skaitymo geresnei savijautai“ ir „receptu išrašomų knygų“ projektai. Kartu pristato ir teigiamo biblioterapijos poveikio rezultatus bei tikslines grupes. Kaip primena Janavičienė, biblioterapija neretai tampa alternatyviu psichinės pagalbos metodu asmenims, nepageidaujantiems vartoti vaistų.
Abi knygos viena kitą papildo. Kuo ir kaip papildo? Biblioterapijos teoriją – metodika ir praktika. „Biblioterapijos metodika“ skirta praktinėms biblioterapijos (tiek pasyviosios, tiek sąveikos) taikymo ypatybėms. Joje aptariami skaitymo klubų su biblioterapijos elementais organizavimo būdai.
Tačiau ne tik jie. Labiausiai norisi pabrėžti Janavičienės dėmesį sąveikos biblioterapijos metodikoms, tęstinei skaitymo grupių veiklai. „Biblioterapijos metodikoje“ supažindinama su keturiomis metodikomis – pateikti pasakų terapijos, poezijos ir kūrybinio rašymo dirbtuvių, teminių biblioterapijos užsiėmimų ir skaitytojų klubų su biblioterapijos elementais pavyzdžiai. Metodika pateikiama nuosekliai, žingsnis po žingsnio: nuo tikslų formulavimo, užsiėmimų vedėjo nusiteikimo, taisyklių nustatymo iki baigiamojo žodžio, neužmirštant kėdžių sustatymo tvarkos, spalvotos staltiesės ir vazos gėlėms. Taigi, šioje knygoje rasime gaires, kurias, kaip teigia autorė, „reikėtų taikyti kūrybiškai, atsižvelgiant į situaciją ir galimybes“.
Abi knygas galima interpretuoti ir kaip raginimą Lietuvos bibliotekų darbuotojams pritaikyti gerąją biblioterapijos patirtį. Šios knygos – kvietimas praplėsti biblioterapijos galimybes ir taikymo lauką.
Skaitant į akis krinta, kaip puikiai apibendrinami reikšmingiausi moksliniai biblioterapijos tyrinėjimai, kaip aiškiai pateikiama dėstoma medžiaga. Kiekvienas skyrius trumpai apibendrinamas. Aiški minties struktūra. Skaitytojo laukia ir daugiau atradimų, kaip antai – literatūros ir šaltinių sąrašas pabaigoje. Žymėjausi vieną po kitos knygas, kurias norėčiau perskaityti ar detaliau panagrinėti.
Ne tik šios dvi Daivos Janavičienės knygos, bet ir kita vykdoma veikla: biblioterapijos tinklaraščio rašymas, skaitytojų klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir moksliniai bibliotekininkystės tyrimai, praktiniai biblioterapijos užsiėmimai ir seminarai, kviečia atkreipti dėmesį į gydantį žodį ir per jį rūpintis psichine sveikata bei geresne savijauta.
