Vadovas po kliedesių pasaulį
Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. Nevilties miestas. Romanas.
Iš rusų k. vertė Simas Bendorius ir Aldona Bendorienė. V.: Kitos knygos, 2018. 395 p.
Pirmiausia norisi pagirti vertėjus. Kalboje ne tik skamba, kepestuoja, krunkši kartu su kirmėliuočiais ir šlavėdromis sumenėje, bet ir kvapai skleidžiasi. „Plautuvė pilna puodukų ir dubenėlių. O ant taburečių tyliai smirdėjo įjuodę puodai, taukuotos keptuvės, kiaurasamčiai ir katiliukai“ (p. 57). Nepatingėta įtraukti ištraukos iš Boriso Strugackio atsiminimų. Taip pat – vertėjo žodžio ir gausybės nuorodų į kitus puikius rusų (ir ne tik) literatūros kūrinius. Akstinas ir juos perskaityti.
Strugackių romane daug paralelių su Sovietų Sąjunga. Net ir žymus Rusijos komunistų partijos veikėjas lietuvis Juozas Vareikis šmėkšteli. Beje, „Nevilties miestas“ pradėtas rašyti 1967 m. Broliams Strugackiams teko lukterėti iki devintojo dešimtmečio pabaigos, iki Sovietų Sąjungos agonijos. Taigi, „Nevilties mieste“ gyvena skirtingų tautybių žmonės, bet visi kalba viena kalba to net neįtardami. Eina į darbo biržą, užpildo knygelę, įmeta ją į paskirstymo mašinos priėmimo angą. Išdirba nustatytą darbo laiką. Tada automatas stumia aukštyn į aukštesnes ir svarbesnes pareigas. Kiekvienas turi savo auklėtoją. Tiesa, saulė yra išjungiama ir įjungiama. Šiek tiek paslaptingas miestas, nes į jį patenkama po mirties.
Strugackių pasaulyje surasime ir daugiau sluoksnių – visuomenę kaip sistemą; idėjos, idealo ir ideologijos santykius; politinius ir socialinius eksperimentus, siekius įgyvendinti lygiavą, teisingumą ir visuotinį gėrį. Kaip galime įsitikinti, ir šiandien bendrojo gėrio ir socialinio bendrabūvio problemos ne tik aktualios, bet ir vis labiau aštrėja. Kad ir „sočiųjų maištas“. „Įsidėmėkite, visiškai patenkintų juk nebūna. Būna tik visiškai nepatenkintų. Juk visiems ko nors trūksta. Viskuo, suprask, jis patenkintas, o štai automobilio neturi. Kodėl? Jis, suprask, Žemėje pripratęs buvo prie automobilio, o čia jo neturi ir, svarbiausia, net negali turėti“ (p. 257).
Atrodo, kad tai, kas vadinta fantastine literatūra, šiandien jau tapo realizmu, kuriame mums tenka gyventi. Strugackių kūrinys praauga sovietinį eksperimentą. Ir drąsiai galime klausti – nejaugi trūksta eksperimentų? Nors sovietinis eksperimentas lyg ir žlugo, dažnai girdime: ekonomikos, ikimokyklinukų, gamtos, Europos Sąjungos, savanorystės, pensijų fondų, gerovės eksperimentas ir visi kiti. Šiaip tai „eksperimentas yra eksperimentas, iš kur mums žinoti, ko reikia Eksperimentui? Žinoma, mes nieko nesuprantame, bet ir neturime suprasti. Tai juk pagrindinė sąlyga“ (p. 243).
„Iki šiol visi bandymai – pakeisti tokią padėtį, išlyginti žmonijos lauką, visus sustatyti ant vieno lygmens, kad viskas būtų teisėta ir teisinga, – baigdavosi virš bendro lygmens styrančių galvų kapojimu. Ir viskas. O virš išlyginto lauko greitai greitai, kaip vėžinis auglys imdavo augti dvokianti naujojo politinio elito piramidė, dar bjauresnė nei buvusi… Labai jau daug sistemų buvo išbandyta, o iš esmės viskas liko po senovei… Juk kalbuosi apie tai tik su tavimi ir tik dabar, nes man pasidarė gaila tavęs, matau, kad pribrendo žmogus, sudegino viską, ką garbino, o ką dabar garbinti – nežino. Tau juk amžiams įkalė į galvą, kad jei nėra idėjos, dėl kurios vertėtų mirti, tai ir gyventi išvis neverta“ (p. 389–390).
Kodėl vadovas po kliedesių pasaulį? Nes vaizduoja pastarojo (o gal ir būsimojo) šimtmečio pragarus. Galime kartu pavaikštinėti. Tik vietoj Vergilijaus ir Dantės – broliai Strugackiai, raginantys prisiminti gyvenimo taisyklę: „Išeidamas neliūdėk, ateidamas nesidžiauk“ (p. 284).
