Apie kvailybę, arba „Kuo jūs mane laikote?“¹

 

Kvailybė išmintyje ar išmintis kvailybėje?

 

Filosofija ir krikščionybė – iškart galėtume pagalvoti: Aristotelis ir šv. Tomas Akvinietis, Plotinas ir šv. Augustinas ir t. t. Greičiausia vis dėlto užsikabintume už Pirmojo laiško korintiečiams, kuriame klausiama: „Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio pasaulio tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste?“ (1 Kor 1, 20) Ir dar: „pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 24–25). Jau ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu apologetai, gindami krikščionybę nuo filosofinių išminčių atakų, Dievo kvailybę aprengė išmintimi, tad krikščioniškoji religija tarsi suaugo su antikine filosofija.

Išminčiams Kristaus įvykis atrodė absurdiškas, todėl reikėjo priimtinų argumentų, t. y. prabilti jų pačių kalba skelbiant Gerąją Naujieną. Dieviškoji kvailybė lyg saldainis buvo įvyniota į išminties popierėlį ir pati tarsi pasislėpė po blizgiu paviršiumi, bet nulupę tą pasaulio išminties sluoksnį atrastume seną ir sykiu naują žinią. Seną, nes mes jau girdėjome apie Įsikūnijimo doktriną, nukryžiavimą ir prisikėlimą, naują – nes turime atsakyti, ką mums reiškia ši Dievo kvailybė. Atsakinėdami gal ir neišsisuksime nuo filosofinių samprotavimų, bet argi negalima pasielgti kiek kitaip: ne kvailybę aprengti išmintimi, o išmintį – kvailybe?

Visuomet atsirasdavo, atsiranda, be abejo, ir atsiras išsilavinusių, protingų žmonių, kurie atmetinės šią kvailybę, t. y. atsisakys priimti Įsikūnijimo doktriną kaip realų įvykį dėl to, kad tai prieštarauja loginiams svarstymams. Pavyzdžiui, jie gali svarstyti: „Jei Dievas yra begalinis, o mes šito neneigiame, tai jis negali tapti žmogumi.“ Kiti vengia bet kokio tiesaus atsakymo: „Aš neneigiu, bet ir neteigiu…“

Filosofas Sørenas Kierkegaard’as mums pasakytų štai ką: tu privalai išreikšti nuomonę apie Kristų, jei apie Jį išgirdai – „greičiausiai gyvena tūkstančiai žmonių, girdėjusių skelbiant krikščionybę, bet niekuomet nieko negirdėjusių apie šį „privalai“². Kitaip tariant, nesuteikta galimybė išsisukti nuo teigiamo ar neigiamo atsakymo: žinia apie Kristų reikalauja aiškios pozicijos. Tu privalai – tai įpareigojimas atsakyti į klausimą „Kas yra Kristus?“, o ne plūduriuoti abejingume.

Krikščionybės žinia, kuri pasirodo tokia absurdiška, kad kai kuriems tiesiog norėtųsi į tai numoti ranka, Kierkegaard’ui leidžia suformuoti Kristaus paradokso, t. y. amžinybės laikinume, sampratą: „Iš meilės Dievas tampa žmogumi; jis sako: „Žiūrėk, štai ką reiškia būti žmogumi, tačiau, – priduria, – atsargiai, mat aš esu taip pat ir Dievas – palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“³ Filosofas išskiria tam tikrus papiktinimo pavidalus. Pirma, papiktinimas pasirodo kaip abejingumas Kristaus atžvilgiu, t. y. neturėjimas apie Jį jokios nuomonės. Antra, vadinamasis negatyvusis papiktinimo pavidalas, kai neįstengiama ignoruoti Kristaus, bet neįstengiama ir tikėti Jį, o pasiliekama „spoksoti į vieną ir tą patį tašką – paradoksą“⁴.

Dar vienas papiktinimo pavidalas išnyra kaip teigiamasis, t. y. teigiantis krikščionybės melagingumą ir šiuo teigimo judesiu neigiantis Kristų: „Šitame Kristaus kaip paradokso neigime savo ruožtu glūdi visko, kas krikščioniška, neigimas: nuodėmės, nuodėmių atleidimo ir taip toliau.“⁵ Taigi šiais trimis pavidalais – abejingumu, neigimu ir teigimu – pasirodo nutylėjimas, nepakankamas tikėjimas arba nepasitikėjimas, kai tiesiog neįmanoma atlikti tikėjimo šuolio į Kristų, ir, galiausiai, įsitikinimas, kad krikščionybė yra melas. Visi šie bruožai tarsi neperžengia kažko, ką įveikus būtų galima ištarti „tikiu“.

Jei šiandien Jėzus Kristus paklaustų: „Kuo jūs mane laikote?“, galėtume pateikti tokius atsakymų variantus:

1) mes Tave laikome kažkuo mažesniu už Dievą, nes begalinis Dievas negali savęs sutalpinti į vieną kūną, todėl pilnatvišką Tavo dievystę mes neigiame, bet tikime Dievo begalybe;

2) mes netikime niekuo ir jei Tu buvai, tai buvai tik žmogus, o apie Tavo dievystę čia negali būti nė kalbos, nes mes netikime Dievo;

3) mes laikome Tave Dievu, kuris tapo Žmogumi, todėl Tu esi Dievo Sūnus ir mūsų Išganytojas;

4) mes Tave laikome mokytoju, tokiu kaip ir visi kiti;

5) mes negalime atsakyti, kuo Tave laikome, kitaip tariant, esame abejingi Tau ir klaidžiojame tarp įvairių galimybių, nė vienos iš jų nepasirinkdami.

Būtų galima vardinti ir daugiau variantų, tačiau kad ir kokią poziciją pasirinktume, yra reikalingas tikėjimas arba netikėjimas. Kartais žmogus gali ištarti: „Man atrodo, aš pradedu įtikėti.“ Ir atvirkščiai: „Man atrodo, aš prarandu tikėjimą.“ Nė nuo vieno iš jų – tikėjimo ir netikėjimo – žmogus vien tik savo jėgomis nėra apsaugotas (plg. Jn 6, 44). Bet tai nereiškia, kad galime išvengti tam tikros pozicijos, nes abejingumas net negali būti laikomas atsakymu, veikiau tai išsisukinėjimas nuo atsakymo, bet… Jei užduotas klausimas, ar galima tylėti?

  

Kūnas ir begalybė

 

Iš pirmo žvilgsnio idėja, kad Dievas yra neaprėpiamas, todėl mes nieko negalime apie Jį pasakyti ar pamąstyti, gali atrodyti labai patraukli. Ji netgi ir teisinga, nes ar galime sakyti, kad Dievas ribotas? Ar galime tvirtinti, kad Jis yra toks, o ne kitoks? Atrodo, kad mintis apie Dievo neribotumą ir mūsų mąstymo ribas išsprendžia daugybę problemų, susijusių su dieviškosios tapatybės, jei taip galima pasakyti, klausimais. Jei negalime nieko apie Dievą teigti, nes mūsų išraiškos ir mąstymas riboti, vadinasi, Jis tarsi lieka anapus mūsų mąstymo: tarp Dievo ir žmogaus atsiveria begalinė praraja. Nors krikščioniškoji teologija pripažįsta ir vadinamąjį negatyvųjį kelią, kaip teigiama Tarptautinės teologijos komisijos dokumente: „Teologija, kalbėdama apie negatyvųjį kelią ir neišreiškiamybę, galvoje turi baimingą pagarbą Trejybės slėpiniui, kuriame yra išganymas. Nors žodžiais to neįmanoma iki galo nusakyti, meile tikintieji jau tame Slėpinyje dalyvauja.“⁶ Tačiau via negativa turėtų būti glaudžiai susijęs su afirmatyviuoju krūviu, kurio „privalomas atspirties taškas yra Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas“⁷. Taigi krikščionybės žinia tokia – Dievas prisiliečia prie mūsų savo Įsikūnijimu.

Daug kam ši mintis atrodo absurdiška, nes ar gali Dievas taip save nužeminti? Kristaus dievystės neigimą galima aiškinti dvejopai: 1) Kristaus dievystės neigimas pasirodo kaip paties Dievo egzistavimo neigimo pasekmė ir 2) Jo dievystės neigimas remiasi mintimi, kad begalinis Dievas negali savęs sutalpinti į ribotą materiją. Taip netikėjimas Kristaus dievyste pasirodo kaip teigiantis Dievą, bet neigiantis Dievo įsikonkretinimo galimybę.

Tačiau neišleiskime iš akių paradokso: Dievas, apie kurį kalba krikščioniškoji religija, pasirodo kaip grynų gryniausias paradoksas. Čia kartu su šv. Augustinu galime paklausti: „Kas supras visagalę Trejybę? Ir kas nekalba apie ją, jei apie ją kalba?“⁸ Kas gali suprasti Trijų egzistavimą Viename? Ir kas gali paaiškinti neriboto Dievo Įsikūnijimą ir grįžimą į vidinį Švč. Trejybės gyvenimą su prikeltu Kūnu? Čia verkiant reikia tikėjimo! Reikia tikėjimo šuolio, nes susiduriame su paradoksu po paradokso.

Mūsų protai pernelyg sugluminti ir supurtyti šių paradoksų. Bet ar tai reiškia, kad tikėjimas yra kvailystė? Tarkime, žmogus gali pasakyti: „Krikščionybė yra pernelyg absurdiška, kad pripažinčiau jos teisingumą.“ Tačiau pabandykime atsakyti į klausimą, kodėl Vakaruose taip populiarėja Rytų religijos ir filosofijos. Pavyzdžiui, dzenbudizmas, kurio mokyme aptinkame protą supurtančius koanus arba konganus – paradoksalius klausimus ir teiginius, į kuriuos remiantis vien tik loginiu mąstymu neįmanoma atsakyti, bet būtina atsikratyti įsisenėjusių įpročių, stereotipų, banalybės ir atlikti tam tikrą šuolį, kai veikiama, mąstoma ir kalbama nesiremiant griozdiškais teiginiais, o patiriant savo protą lyg erdvę, kurioje visa įmanoma. Ar mūsų protai nėra pavargę nuo savo pačių ribotumo? Krikščionybė taip pat siūlo tapti tarsi erdve atsisakant savo nuostatų ir priimant į savo gyvenimą Kristų kaip paradoksą, po to atlikti dar vieną tikėjimo šuolį į prisikėlimą ir dar vieną šuolį į Švč. Trejybės Slėpinį.

Tikėjimas išreiškia savo paties mąstymo ir visos egzistencijos atvėrimą kažkam daugiau, o su tikėjimu atsiveria ir didesnės suvokimo galimybės. Tačiau jei kas nors paklaustų, kaip Dievas gali save sutalpinti į materiją, turėtume atsakyti, kad teiginys, jog Dievas negali apriboti savęs, jau apriboja paties Dievo galimybes stebuklingai prisiliesti prie žmogaus, nes teigiama, kad Jis negali tapti konkrečiu ir kūnišku Asmeniu. Popiežius Benediktas XVI sako: „Krikščionių tikėjimas guodžia, kad Dievas yra toks didelis, jog gali pasidaryti mažas. Tiesą sakant, kaip tik tai, mano akimis, ir yra netikėta, iš anksto visai neplanuojama Dievo didybė – kad jis turi ir šią galimybę taip žemai pasilenkti.“⁹ Kristus, kuris teikia viltį, sykiu apreiškia Dievo didybę mažume ir mažųjų dalykų dalyvavimą Dievo Gyvenime. O tikėjimas tikro, realaus žmogaus, vardu Jėzus, dievyste reiškia ir teigimą, kad Jėzuje pasirodo visas Išganymo krūvis, todėl Jis nėra laikomas tik paprastu mokytoju ar tik dalinai perteikiančiu dieviškumą.

  

Ištikimybė vardui religinėje įvairovėje

 

Įsivaizduokime save esančius milžiniškame pasaulio paveiksle, kuriame kiekvienas potėpis ir spalvinis niuansas yra nepamainomas ir svarbus. Taip ir priklausymas tam tikrai religijai gali nužymėti kelią į visa viršijančią Tikrovę. Tačiau įdomu, kaip nuskambėtų Kristaus klausimas „Kuo jūs mane laikote?“ šioje įvairovėje.

Jei siekiame atrasti panašumų tarp įvairių religinių sistemų, bandydami jas sujungti, galėtume sakyti, kad tokios pastangos ugdo gebėjimą geriau suprasti ir pažinti kitus asmenis, taip pat skatina dalintis nuostabiomis įžvalgomis ir patirtimis. Tačiau jei staiga besižvalgydami pamirštame savuosius įsipareigojimus arba abejingai tylime apie tai, kas krikščionybėje svarbiausia, – apie Jėzų Kristų, tarsi pamirštame ir save pačius. Juk krikščioniškąją religiją ženklina išganingasis kryžius, nutiesiantis kelią į dieviškąjį ir žmogiškąjį gyvenimus bei Dievo Gailestingumo Slėpinį.

Vis dėlto tikėti Kristų nereiškia laikyti save geresniu už kitus, bet pirmiausia – mylėti kitus. Tikėjimas pasirodo kaip dovana, kuri turėtų būti priimama nuolankiai, o ne teisuoliškai. Kitaip tariant, kitos religinės sistemos yra vertos pagarbos, pasitelkiant jas galima suformuoti itin svarbius žmogiškojo gyvenimo principus, tokius kaip nesavanaudiška meilė, neprievarta, sąžiningumas ir užuojauta. Kaip sako popiežius Benediktas XVI, „tai nereiškia, kad iš kitų religijų negalima nieko išmokti. Kad krikščioniškumo kanonas jau toks tvirtas, jog mūsų nebeįmanoma vesti toliau.“¹⁰ Priešingai – domėjimasis kitomis religijomis, jų tradicijomis gali padėti pažvelgti į pačią krikščionybę iš kitos perspektyvos, bet sykiu ir įžvelgti jos branduolį – tikėjimą Jėzumi Kristumi. Galiausiai, Jėzus kaip Kristus, kaip Alfa ir Omega gali būti išvystamas ir nekrikščionio veide.

Bet kaip tada atsakyti į klausimus: „Jei Dievas yra vienas, ar mes galime taip skirstyti religines sistemas? Argi nėra jokio skirtumo, kokį kelią pasirinksime?“ Šie klausimai reikalauja atsargumo. Pirmiausia, nereikėtų kristi į chaotišką religinį kratinį, bet nereikėtų ir tapti uždariems bei fanatiškiems. Ir čia krikščionis atsiduria ribinėje situacijoje, kai apie Dievo vienatinumą neabejotinai turėtų atsakyti, kad Jis yra vienas, vadinasi, Jis – visos visatos Dievas. Kita vertus, kaip paaiškinti tuos loginio mąstymo pertrūkius, paradoksus (Įsikūnijimas, Prisikėlimas, Švč. Trejybė), kuriuos atneša krikščionybė?

Gal geriausia būtų nutilti, bet kaip tada su Kristaus įpareigojančiu ar net griežtu klausimu: „Kuo jūs mane laikote?“ Čia, atrodo, mums ir gelbsti tie patys paradoksai, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir komplikuoja atsakymą. Paradoksas neleidžia, remiantis loginiu ir kasdieniu mąstymu, apibrėžti Dievo Esmės, vadinasi, mes remiamės tuo, kas mums yra apreikšta, – vardu.

Mus pasiekia įvairūs vardai, tokie kaip Buda, Krišna ir t. t. Šie vardai mums taip pat gali reikšti atjautos ir meilės įsikūnijimą. Jėzaus vardas pasiekia įvairias kultūras, kuriose jis savitai suprantamas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kiekvienai religijai yra brangūs jos pačios vardai ir mes turėtume atsisakyti pretenzijos į viską žvelgti pro vienus žiūronus, nes tikėjimas ir patirtis, kuriuos atneša tam tikras vardas, ženklina ir tam tikrą gyvenimo būdą ir unikalumą. Ir net jei Apaštalų darbuose aptinkame bekompromisį teiginį, kad „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12), vis dėlto tikėdami dieviškojo gyvenimo paslaptimi, paradoksu, visiškai negalime paaiškinti, kodėl yra daugybė religijų, daugybė kelių, bet drąsiai galime tvirtinti, kad „vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kur link nueina“ (Jn 3, 8). Dvasia yra atvira, Jos neuždarysi.

Ištikimybė Jėzaus vardui nereiškia nei Jo vardo apribojimo, nei kitų vardų sumenkinimo, nes pasitikėjimas savuoju vardu gali stiprinti meilę tiems, kurie pasitiki ir savo religijų vardais, įsispaudusiais jų atmintyje ir širdyje nuo gimimo. Religijose glūdi kažkas nepamatuojamo, kažkas paradoksalaus, kuo įtikima, o atmesti proto argumentais nepatvirtinamą tikrovę reiškia siekį apriboti tiek save, tiek paties Dievo galimybes.

Mes girdime daugybę vardų ir sąvokų, tokių kaip Sokratas, Buda, Krišna, Konfucijus, Laodzi, nušvitimas, nirvana, dao… Bet girdime ir atkaklų klausimą: „Kuo jūs mane laikote?“ Kitaip tariant, kuo laikote Jėzų Nazarietį, kuris buvo nukryžiuotas, kuo laikote Išganymą, Dievo Karalystę ir Dievo Dvasią? Kuo laikote krikščionybės žinią šiame kupiname įvairovės pasaulyje? Žmogus visada turėtų išreikšti nuomonę, nes: „Viešpatie, pas ką mes eisime?!“ (Jn 6, 68)

  

– – –