Be kultūros dozės

Autobuse staiga prieš akis išdygo ar iš dangaus nukrito klausimas: „Ar nori nustoti vartoti narkotikus?“ (Jei nori, skambink nurodomu telefonu.) Prakaituotoje rankoje spausdamas eurus už parduotą lietuvišką vasarą važiavau pirkti žurnalo „Naujasis Židinys“, internete perskaitęs jo turinį; ten dar pateikiama pora straipsnių, o jei nori daugiau – pirk. Taip ir ruošiausi (ir norėjau!) padaryti Deja, „Saulės miestas“ idealus vien Campanellos knygutėje: atsakymas pro kiosko langelį Šiauliuose buvo naujoviškai nemalonus (juk buvo tikėtasi, kad su sovietmečiu baigsis ir prekių deficitas): „Negauname.“ Suprask, niekas neskaito, vadybiškai tariant, šiai prekei (ir tokiam mąstymui) nėra paklausos. O jei atvažiavai iš kaimo, jei esi darbo žmogus ar turi specifinių humanitarinių poreikių – eik į biblioteką (arba prenumeruok, jei turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir nuolatines pajamas). Tačiau vasarą savaitgaliais ji nedirba. Kaip ir aš. Tada mane ištiko tikra lomkė – tegul ir ne cheminė, dvasinė (egzistencinis badas ar kas), bet ne mažiau kankinanti. Praradęs gyvenimo dienos tikslą, sėdau ant parko suolelio klaustuko poza ir mąsčiau: apie kalbos reikšmės transformacijas gyvenant Lietuvoje, senąjį prieškario „Židinį“ ir pokario (?) „Naująjį Židinį“, apie kalbos kultūros virsmą stipriai veikiančiu reklamos narkotiku.

Socialinės reklamos kalba apie tave meluoja ar sako tiesą? Jei liguistu potraukiu laikysime priklausomybę nuo vizijos, taip, esu priklausomas nuo to, ką laikau gera kultūrine spauda, ir nuo „Naujajam Židiniui“ būdingos intelektualinės sąžinės. O dar labiau esu priklausomas nuo savo, taigi lietuvių kalbos. Supratau tai būtent perskaitęs man kaip autobuso keleiviui ar narkomanui adresuotą klausimą. Pradžioje susierzinau, o paskui galvoju: na kodėl gi jis mane taip veikia? Kurgi neveiks… Pasąmonėje tebedilgsi carinis lietuviškos spaudos draudimo įdegis, sovietinio knygų badmečio išgyvenimai; kaip negerbti žodžio, jei ausyse tebeskamba Marcinkevičiaus „Lie-tu-va!“, jei tavoji valstybė stovi ant laisvo žodžio ir gimtosios kalbos pamatų? Visa tai reiškia, kad kalba negali meluoti – ji privalo byloti tiesą! Deja, apie 1990-uosius, tiesos sakymo laikais, gal ir privalėjo, kai tiesa ir individualumas buvo neatsiejami, kai tiesa net turėjo galios jai ištikimąjį padaryti laisvą.

Šiandien pagarbos kalbai imperatyvas, tikėjimas, kad gimtoji kalba nemeluoja, kad kalba yra tavo būties pagrindas, padaro tave puikiu reklamos taikiniu, reklamos auka – avinėliu. Reklamų yra visokių – tai ir netesimi rinkimų pažadai, ir nereikalingų prekių brukimas per kažkada laisvą žiniasklaidą, ir visada perteklinė socialinė reklama. Pastaroji egzistuoja neutralioje noosferoje ir nieko neliečia, bet kartu ir gali paliesti, todėl negali jos atmesti nei mesti į švieslentę su užrašu „Rūkai – save žudai!“ akmenį. Socialinė reklama vienu metu yra ir jos nėra, kaip koks dangaus raštas ar šventraštis. Reklamos apskritai klasta: recipientas negali „neužkibti“ už informacijos, kuri pateikiama jo gerbiama ir mylima kalba. Taip supainiojami sakralusis ir profaniškasis kalbos lygmenys, o kartu sakralioji ir profaniškoji erdvės. Toks chaosas erzina, nes pajunti, kad sekant vidinės ir išorinės erdvės neperskiriamumo, bendros ar vienos Lietuvos idėja visiškai nesiskaitoma su tavo individualumu.

Socialinė ir kitokia reklama negali neerzinti, jei sakralųjį kalbos matmenį taikai visai kalbai, taip pat ir viešajai autobuse. Sakrali kalba tikrai egzistuoja, tačiau ji visada intymi, susijusi vien su tavo individualumu. Iki perestroikos buvom užsidarę savo rateliuose, skaitėm Tiutčevo „Silentium!“ ir nepainiojom viešos erdvės su privačia, vidinės Kalbos su kalbomis. Dabar, po viešumo / demokratijos cunamio, nutilus Dainuojančios revoliucijos aidui, žodžio laisvei virtus laisve meluoti, persitvarkėme į simuliakrų visuomenę. Tiutčevas postmodernioje kakofonijoje ne mažiau aktualus nei komunistinėje kreivų veidrodžių karalystėje.

Jaučiuosi dabar kaip tas žydas dykumoje (kiek dar ten liko klajoti?..). Tarpukario Lietuvoje buvo „Židinys“. Sąjūdžio vėjai įpūtė „Naująjį Židinį“, bet jis štai vėl gęsta – liko po egzempliorių poroje bibliotekų ketvirtame pagal dydį šalies mieste. Ne emigracija ir ne kaina dėl to kalta, o kultūros vertybių krizė – spaudinių prekyvietės užtvindytos tuo, ką reiklesnis sostinės intelektualas pavadintų šlamštu ar trečiarūše literatūra: „Saulės miesto“ prekybos centre 99 proc. sudaro blizgieji žurnalai apie televizinių žvaigždžių gyvenimą, kulinarinius stebuklus, keli brangūs gliancai aukštesnio IQ elitui viršutinėje lentynoje ir kuklūs liaudiškų receptų, sveikatinimosi, domašnije tipo laikraštukai rusų kalba prasčiokams, kuriems „prie ruso buvo geriau“, apatinėje – tegul lankstosi.

Virtualizuota komercinė, politinė ir socialinė reklama elektroninės realybės pavidalu brukama tautiečiui be atsiklausimo: arba eini koja kojon su skaitmenizuotu gyvenimu („Naująjį Židinį“ į šiukšlių dėžę!), arba iškrinti iš jo ir lieki nieko nepešęs – nei feisbuko laikų, nei žolės su Izraelin košeriniam maistui iš Zoknių karinio oro uosto išskrendančiais veršeliais…