Velykos kaip siaubo filmas
Atgimimo aušroje nešęs žinią „Zombiai atrieda atidunda“, Algirdas Kaušpėdas nūnai simbolinį kapitalą kraunasi važinėdamas po Lietuvą su paskaitų ciklu apie zombių atpažinimą kasdienybėje. Irgi lietuvis iki kaulų smegenų Algirdas Patackas, jo krikštasūnio liudijimu, gąsdindavo vaikus pasakojimais apie mistinę ir pavojingą „vilko valandą“, priešaušriu pasirodantį juodabarzdį žmogėdrą su ilgu peiliu. Šiuolaikinį zombių pavidalą prisikėlėliai iš numirusiųjų įgijo režisieriaus George’o A. Romero, kurio motina grynakraujė lietuvė, filme „Gyvųjų numirėlių naktis“. Ir mūsų darželinukai nemėgsta filmų be zombių, tegul ir animacinių.
Vaikai, žinia, dar nėra nutraukę bambagyslės su mitiniu, pomirtiniu pasauliu: tiki juo, jaučia jo artumą. Paradoksas, bet šitaip, priimdami viską už gryną pinigą, su požemio pabaisomis jie susidoroja lengviau nei mes. Vaikui užtenka pasiklausyti „baisios“ pasakos ar pačiam ją pasekti, pažiūrėti kokį filmuką apie dinozaurus ar zombius, truputį pasigąsdinti ir jis nusiramina. „Atiduok širdį!“ šiurpo dozės jiems reikia kaip duonos kasdieninės. Joks kategoriškas, absoliutus požiūris šios vaikų „ydos“ atžvilgiu neveiksmingas. Kas gali atsitikti, kai vaikas yra verčiamas slopinti pasąmonės impulsus, vaikų psichologas Bruno Bettelheimas iliustruoja pavyzdžiu iš savo psichoterapinės praktikos. Berniukas, kuris po latentinio laikotarpio staiga buvo praradęs kalbą, po ilgo gydymo taip paaiškino savo nebylumo kilmę: „Mano mama plaudavo man burną muilu dėl tų visų blogų žodžių, kuriuos aš tardavau, ir aš manau, kad jie tikrai buvo gana blogi. Bet ji nežinojo, kad, išplovusi visus blogus žodžius, ji taip pat išplovė visus gerus.“
Psichoanalizė atskleidė, kad vaiko jausmai tėvų atžvilgiu yra ambivalentiški, dvilypiai. Tėvams sunku suvokti, kad vaikui įgimta ne vien karšta meilė tėvams, bet ir stipri neapykanta. Tėvai, bandantys neigti, kad jų vaikai turi žudikiškų instinktų ir noro suplėšyti daiktus ir net žmones į gabalus, mano, kad turi būti užkirstas kelias tokioms mintims patekti į vaiko galvą (tarsi tai būtų įmanoma). Siekdami būti mylimi, tėvai neduoda vaikui pasakų, kurios galėtų jį paskatinti galvoti apie juos blogai arba juos atmesti. Tėvai nori tikėti, kad jei vaikas mato juos kaip pamotes, raganas ar pavojingus milžinus, tai su jais neturi nieko bendro ir tėra jo išgirstų pasakų rezultatas. Tokie tėvai viliasi, kad jei vaikas nežinos apie tokius personažus, tai ir savo tėvų neregės tokioje šviesoje. Atėmus iš vaiko pasakas, kurios jam netiesiogiai liudija, kad ir kiti žmonės turi tokių pat fantazijų, jis pasijunta esąs vienintelis, kuris įsivaizduoja tokius baisius dalykus. Dėl to jo fantazijos tampa tikrai gąsdinančios ir traumuojančios.
Pasakų-baisuoklių mūsų folklore apstu: gaidelis išmuša vištytei akį, vilkas krenta į verdantį puodą, kraujo puta virsta dalgiais piktų Eglės brolių užkapotas jos vyras Žilvinas, o brolių juodvarnių sesuo deginama ant laužo ir t. t. Mūsų ir kitose demokratinėse šalyse aštriai ginčijamasi, tokios pasakos vaikui blogai ar gerai. Štai straipsnio iškalbingu pavadinimu „Lietuvių pasakos vaikams – pradžiamokslis žmogžudžiui?“ didžiausiame mūsų dienraštyje anoniminei autorei pakankamai aišku, kad žiaurumas ir agresija vaikų akyse atsiranda ne dėl „nepaaiškinamų priežasčių“, o dėl lietuvių pasakų. Ji įtaria, kad tokių pasakų vaikystėje prisiklausė ir ožką sudeginę paaugliai, ir septyniolikmetę į gabalus Šiauliuose sukapojusios bendraamžės. Psichologo Bruno Bettelheimo įsitikinimu, nereikėtų vengti baisiausių pasakų: tradicinės pasakos apie nakties pavojus, mirtį, kaulus, raganas ir žaizdas padeda vaikams grumtis su savo baimėmis nuotoliniu būdu, simboliškai.
Didžiausias terapinis poveikis esąs būtent folklorinių pasakų, nes jose sudėtos per daugelį metų nugludintos pačios svarbiausios temos, labiausiai žmones kamavę klausimai. Sudėdamas pasakon prasmes, atspindinčias jo vidinius konfliktus einamuoju gyvenimo momentu, žmogus randa reikalingus problemų sprendimo variantus. Pasakos vaizdiniai iškelia iš pasąmonės tai, ko paprastai nepavyksta suvokti sąmoningai. Siekdamas užsibrėžto tikslo pasakos herojus privalo keistis pats ir būti pasiryžęs iškęsti sunkumus, nes laiminga pabaiga pasiekiama nelengvai ir negreitai. Iš tikrųjų vaikas mėgsta baisias pasakas ne dėl jų vaizdinių, jų keliamo nerimo, o dėl to, kad visos jos po sukrečiančių išbandymų laimingai baigiasi, ko pats vaikas įsivaizduoti nepajėgia. Juk ir Dantei reikėjo Vergilijaus, palydovo, kuris jį vestų per pragarą. Taip susitapatinimas su herojumi, panašiu į Heraklį ar Odisėją, vaikui padeda įveikti savo fobijų pragarą ir pasijusti žmogumi tarp žmonių.
Iš vaikų tikimasi, kad jie keistai ribotą, vienpusį, racionalų suaugusiųjų ir gyvenimo paveikslą priims kaip vienintelį teisingą. Archajiškame kolektyvinės pasąmonės lygmenyje viskas yra kitaip, nei to norėtų puritoniškoji pedagogika. Dievas, snarglys, maumas čia yra viena. „Snarglys – nuoroda į vešėjimą, augimą, perėjimą iš nebuvimo į egzistenciją. Tas perėjimas, kaip ir visi perėjimai, yra pavojingas. Maumai, baubai, liūliai, babaušiai – mitologinės būtybės, kurių vardu galima įvardyti ir snarglį, ir šliužą, utėlę, vabzdį – chtoniškas žemąsias gyvybės formas, kartu pasižyminčias vislumu (vabzdžiai) ir gyvybinėmis galiomis (žalčiai, gyvatės). Taigi tai radimosi, apačios sfera, Maumo viešpatija, kurioje vaikai pirmą sykį susiduria su kitokybe, emociškai ją patirdami anksčiau nei racionalius faktus apie dievus ar Dievą“ (Gintaras Beresnevičius). Religijotyrininkas tai vadina pagoniškąja vaikų „mitologine katekizacija“: „Maumas ar Liūlis, ar Baubas išgąsdina vaiką, ir tai, mūsų požiūriu, negerai. Bet tai religingumo pradžiamokslis – ir daug stipresnis nei racionaliais žodžiais paremta katekizacija.“
Mitinės būtybės turi būti ne ignoruojamos, trinamos iš vaikų atminties, išstumiamos iš sąmonės, o joje apgyvendinamos, kad vaikas išmoktų tinkamai su jomis elgtis. Georges’as Bataille’is priekaištauja krikščionybei: tamsiąją religijos pusę ji perkėlė į profanišką pasaulį, atskyrė švarų Dievo ir nešvarų Velnio pasaulius; o pagoniškojoje religijoje nedori aspektai buvę tokie pat dieviški kaip ir jiems priešingi; krikščionybė atmetė kaltę, transgresija čia tapo nuopuolio pagrindu, tačiau be draudimo sulaužymo šventumas neįmanomas. Pasakų baubai vaiko sąmonėje turi egzistuoti, kad, išstumti į pasąmonę estetiškai nepriekaištingų pedagogų, netaptų naktiniais košmarais, kad neužsiaugintume pedofilų, jonaičių ir čikatilų. Vaikas turi išmokti susidoroti su savo baimėmis, fobijomis; jis moka, tik nereikia jam trukdyti, neprojektuoti savo realistinių baimių dėl kaulų, kraujo, nukirstų rankų ir galvų vaiko žodyne. Vaikas kalba, ką jaučia, kas yra čia pat ir nuo ko mes linkę vaikus saugoti. Tačiau nuo zombių apsisaugoti neįmanoma. Su jais galima kovoti tiktai apie juos kalbant, iškeliant į dienos šviesą.
Velykos. Kur buvę, kur nebuvę, su penkiamečiu sūnumi artėjame prie katedros. Dar neįžengus pro šoninius vartus, kur prie tvoros ilsisi žuvusių „už Tėvynę“ Raudonosios armijos kareivių kaulai su permainų vėjų užpūstu amžinosios ugnies aukuru, iš bokšto garsiakalbių pasigirsta grėsmingu pranašo balsu skelbiama „geroji“ naujiena, kad Jis prisikėlė. „Geroji“ rašau kabutėse, nes vaikas, pasiklausęs istorijos apie nukankintą, vinimis prie kryžiaus prikaltą ypatingą žmogų, kuris štai po trijų dienų kažkaip nustūmė akmenį ir, aišku, visas kruvinas bei žemėtas išsiropštė į lauką, ne juokais išsigando. Juk vienas dalykas yra su „gyvais numirėliais“ susidurti namie sekamose pasakose, filmukuose, knygose ir visai kitas, kai apie „prisikėlimą“ griaudžia anoniminis balsas iš aukščiausio mieste pastato, taigi beveik iš dangaus. Pirmuoju atveju vaikas žino, kad tai pasaka, nes ji sekama aplinkoje, kurią jis daugmaž pažįsta ir valdo, o antruoju tai jau tikrovė, svetimas ir baugus pasaulis. Žinia, kad mirusysis prisikėlė ir vaikšto kažkur po miestą, jam yra ne šventė, o labai bloga žinia. Bet vaikas elgiasi protingai – paima už rankos ir sako: „Einam iš čia.“ O dar sakoma, kad vaiką reikia krikštyti, indoktrinuoti neatsižvelgiant į jo valią ir norą.
Krikščionybė darželinukui patinka kaip siaubo filmas, pageidautina, animacinis. Arba kaip iliustruota jehovistų dalinama knygutė, kur: Kainas žudo Abelį, Dovydas muša Galijotą, Samsonas perplėšia liūtui nasrus ir griauna miestą, filistinai jam bado akis ir t. t. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente kraujas liejasi laisvai. Siaubo pasaka be galo. Tiksliau, galas gali būti visoks. Tai priklauso nuo pasakotojo, nuo to, kiek laisva jo valia.
Mums reikalingas ryšys su mirusiųjų pasauliu, požemio karalyste, kad išsaugotume nemirtingumą. Nes jei mirusiųjų neįsileistume į gyvųjų tarpą, tai kas mes būtume? Žmonės be kultūros. Kultūra, knygos, raštas yra mirusiųjų kultūra. Tačiau ir kasdienybė, gatvė pilna jų – pamėlusių, dvokiančių, stiklinėmis akimis, medinėmis kojomis klaidžiojančių tarp šiukšlių konteinerių, miegančių nekropoliuose, užklystančių į akropolius. Be namų, be savojo „aš“ šios anapusinio pasaulio dvasnos ir dvaselės, vadinamieji „bomžai“, gyvieji zombiai seniai cirkuliuoja Lietuvos organizmo gyslose. Sveika save laikanti visuomenė bando nuo jų apsisaugoti spygliuotos vielos tvoromis, stebėjimo kameromis ir piktais šunimis. Bet zombiai jau šiapus. Juk mes „iš praeities stiprybę semiame“. Taigi, iš numirėlių. Visi esame nuo jų priklausomi. Ir jiems skolingi.
